Istorija

Raupsuotųjų ligoninė miesto planeViduramžiais raupsai buvo viena iš labiausiai paplitusių ir sunkiausių infekcinių ligų. Sergantiesiems šia liga prie vienuolynų būdavo specialios patalpos - leprozoriumai. Vėliau atrastas serumas ir skiepai, taip pat bendras sanitarinio lygio kilimas padėjo ligą įveikti.

Pirmieji raupų požymiai Memelio krašte buvo pastebėti 1870 m. Gali būti, kad susirgimų atvejų buvo ir anksčiau, bet neišmanantys žmonės negalėjo atpažinti šios ligos simptomų. Daug sergančių Europoje buvo jau XVI-XVII amžiuje. Raupai nebuvo išnykę ir laikas nuo laiko pasireikšdavo, o ypač sustiprėjo XIX amžiaus pabaigoje. Berlyno infekcinių ligų institutas sunerimo, kad Memelyje, jo apskrityje iki pat Prūsijos, atsirado susirgimų raupais atvejų. Raupsai, arba Leprozė (lot. lepra) – lėtinė infekcinė, mažai užkrečiama liga, kuriai būdingas odos, matomų gleivinių, periferinės nervų sistemos ir vidaus organų pažeidimas Vokietijos kultūros ministro pavedimu 1896 m. rugsėjį Robertas Kochas atvažiavo į Memelio apskritį, kad nustatytų raupų paplitimą ir pasiūlytų priemones, kaip jo išvengti.

Ligoninės frontone, manoma, yra mokslininko ir gydytojo, Nobelio premijos laureato prof. R. Kocho biustas. Pastato viršuje buvo bokštas su laikrodžiu.Daugiausia sirgdavo lietuvių tautybės žmonės, kurie prekiaudavo turguose, užsiimdavo kontrabanda, todėl turėdavo patekti į Rusijos sritį ir tokiu būdu susitikdavo su vietiniais pirkliais, prekeiviais, žemės darbininkais, elgetomis. Tokiu būdu užsikrėtusiųjų buvo užfiksuoti 25 ligos atvejai, be to, vis daugiau asmenų buvo įtariami sergantys minėta liga.

Visus dar gyvus susirgusius asmenis veždavo į Breslau klinikas (Lenkija), išrašydavo mirties liudijimus, tikrindavo artimuosius ir įtariamuosius. Tose vietovėse, kur raupai buvo paplitę buvo ne tik užfiksuojama žymiai daugiau susirgimo atvejų, bet ir ligos simptomai buvo ryškesni: paralyžiuoti nervai, raumenų nejautra, baltos dėmės ant veido. Liga dažniausiai persiduodavo tiems, kurie su sergančiaisiais gyveno artimoje aplinkoje. Susirgę išgyvendavo nuo 5 iki 11 metų. Pastebėta, kad kai kurie žmonės turėjo imunitetą raupams. Buvo atvejų, kai visi gyveno kartu šeimoje, bet vienas šeimos narys nesusirgdavo, nors užsikrėtusi buvo visa šeima.

Jei žmogus mirdavo nuo raupų, visi jo daiktai buvo dezinfekuojami ir artimieji vėl jais naudodavosi. Anot Roberto Kocho, kol daiktai buvo naudojami, išlikdavo galimybė vėl užsikrėsti. Buvo rekomenduojama juos sunaikinti ir kompensuoti žmonėms žalą. Tuo metu manyta, kad raupai - neišgydoma liga. Didžioji dalis susirgusių mirdavo kančiose. Jau tuo metu buvo siūloma visus užsikrėtusius izoliuoti – uždaryti į gydymo įstaigą, nors tada dar ir nebuvo tokio įstatymo, o ir tokią įstaigą visų pirmą reikėjo pastatyti. Kilo diskusijos, kur tinkamiausia vieta tokios įstaigos statyboms. Siūlyta statyti Karaliaučiuje, Priekulėje, tačiau šių vietų atsisakyta dėl sudėtingo pervežimo, statybų.

Raupsuotųjų ligoninės statybos miesto parke

Memelyje, jo apskrityje vis daugėjo susirgimų raupais. Kai liga labai paplito ir pasiekė Smeltę, medikai labai susirūpino. 1897 m. pagal profesoriaus Roberto Kocho projektą buvo nuspręsta raupsuotųjų įstaigą statyti miesto parke. Tokia vieta parinkta ir todėl, kad ligoniai nesijaustų izoliuoti, būtų gamtoje, tačiau netoli miesto.

Ligoninės atidarymas 1899 m.Valstybės lėšomis už miesto, pušyne (tarybiniais metais žiemą čia buvo įrengiama čiuožykla), buvo pastatyta raupsuotųjų ligoninė. Projektą parengė slaptasis medicinos patarėjas profesorius Kirchneris (Kirchner) Berlyne. Kadangi sergančiuosius reikėjo izoliuoti, ligoninei buvo paskirtas didelis (apie 2,5 ha) sklypas. 1899 m. liepos 19 d. raupsuotųjų ligoninė (Lepraheim) buvo įšventinta, joje buvo 15 ligonių. Ligoninė buvo aptverta aukšta aklina lentų tvora.

Raupsuotųjų ligoninės planinė struktūra skyrėsi nuo anksčiau aptartų ligoninių. Pastatą sudarė trys siauru koridorium sujungti tūriai. Centrinėje dalyje, kuri skersai kerta išilginę pastato ašį, buvo kambariai administracijai, medicinos personalui, patalpos laboratorijai ir virtuvei. Šoniniuose fligeliuose - palatos: vienoje pusėje - vyrams, kitoje - moterims. Fligeliuose buvo ir bendri, vadinamieji dienos kambariai, taip pat prausyklos, vonios ir kitokios paskirties patalpos. Centrinė ligoninės dalis buvo dviejų aukštų. Jos siluetą paįvairino bokštelis su laikrodžiu, smailiu stogeliu ir metaliniu vėjarodžiu. Medžiaginiu ir stilistiniu požiūriu ši ligoninė turėjo panašumo į Vaikų gelbėjimo draugijos prieglaudą-mokyklą Klevų gatvėje.

Raupsuotųjų ligoninės schemaNors raupsuotųjų ligoninės fasadas iš pažiūros atrodė simetriškas, bet iš tikrųjų fligeliai nebuvo vienodi: moterų ilgesnis, su daugiau lovų negu vyrų. Matyt, buvo atsižvelgiama j sergamumo statistiką (Klaipėdos raupsuotųjų ligoninė aptarnavo ir kitus rajonus). Į ligoninę patekti buvo galima tik su specialiais direktorijoje išduodamais leidimais. 1927 m. čia gydėsi 15 ligonių. Teritorija buvo tvarkoma pavyzdingai: augo dekoratyviniai krūmai ir gėlės.

Ligoninė tarpukaryje

Ligoninėje nuolat dirbo valstybės apmokamas gydytojas ir dvi seserys - viena vadovavo ūkiui, kita rūpinosi ligoniais. Be jų, dar buvo virėja, valytoja, ūkvedys.

Raupsuotųjų ligoninė, XX a.pr.Ligoninę palietė ir audringi laikai, nors atrodė, kad ji egzistavo taikiai ir ramiai. 1915 m. kovo mėnesį rusų kariuomenė įsiveržė į miestą. Apgirtę kareiviai apiplėšė raupsuotųjų ligoninės sesutes ir gąsdindami ligonius nusitempė juos į kareivines. Iš ten po kelių valandų, kai juos pamatė rusų gydytojas, visi buvo tuojau sugrąžinti atgal. Kareiviai įsikūrę ligoninėje pabėgo. Dėl rusų kareivių kaltės ligoninėje kilo ir gaisras, kurį pavyko užgesinti po keletos valandų.

1923 m. lietuvių kariams įsiveržus į Memelio kraštą, raupsuotųjų ligoninė buvo apšaudyta. Jos sienose rastos net 84 kulkos.

1941 m. ligoninėjė gydėsi septyni ligoniai - dvi moteris iš Memelio krašto, kurios sirgo nuo 1907 iki 1914 metų, du vyrus iš Memelio krašto (1914-1934 m.) ir vieną vokietį iš Brazilijos, kuris 1903 m. keliaudamas per Atlantą su tėvais ir seserimi dar būdamas vaikas pateko į ligoninę. 1944 m. evakuojant ligonius, kurių buvo penki, jie buvo išvežti traukiniu į Vokietiją.

/Informacija parengta iš J.Tatorio knygos "Senoji Klaipėda" ir Berlyno infekcinių ligų instituto direktoriaus daktaro Roberto Kocho "Raupų susirgimai Memelio apskrityje" straipsnį/