Vėjo malūnasNuo seniausių laikų Lietuvoje žemdirbiai grūdus malė namuose trinamosiomis, nuo X a. rankinėmis sukamosiomis akmens girnomis. Malūnuose pradėta malti nuo XIII a. Grūdus malė duonai kepti, gyvuliams šerti, gamino kruopas. Pagal rašytinius šaltinius pirmasis vandens malūnas Lietuvoje pastatytas 1256 m. Klaipėdoje ant Danės upės. O nuo XIV a. pradėjo plisti ir vėjiniai malūnai. Jie pradėti statyti taip pat Pajūryje ir Žemaitijoje. Tai rodo, kad Lietuvą malūnai greičiausiai pasiekė per Baltijos jūros prekybos kelią.

Nemažai vėjo malūnų buvo Klaipėdos krašte. Čia vyravo olandiškieji malūnai, tačiau pasitaikydavo ir  įdomesnių statinių. Deja, iki šių dienų jie neišliko. Juos pamatyti galime tik senuose leidiniuose ar muziejuose.

Lietuvoje labiausiai buvo paplitę kepuriniai ir stiebiniai vėjo malūnai. Jie buvo statomi ant nedidelių kalvelių ir lygumose. Neretai kaimuose ir miesteliuose jų būta po kelis. Jie, išsiskirdami aukštais siluetais, buvo raiškus kraštovaizdžio elementas.  Pirmieji malūnai buvo stiebiniai, o kepuriniai Lietuvoje paplito nuo XVIII a. Kepuriniai, kitaip dar vadinami „olenderiais“ arba „ingelskai“ (angliški), ir stiebiniai (ožiniai, vištakojai),  „bokmalūnių“ vardu. Kepurinių vėjo malūnų Lietuvoje buvo daugiausia, nes jie buvo modernesni už stiebinius. Ir vieni, ir antri sukonstruoti taip, kad galima būtų bet kada atsukti į vėją. Tik stiebiniai sukdavosi visu kūnu, o kepurinių gręžiodavosi vien kepurė. Buvo ir modernesnių vėjo malūnų, sukamų vėjo turbina. Vėjo turbina – sparnai paprastai įrengiama ant karkasinio bokšto.

Kepuriniai vėjo malūnai buvo mediniai, moliniai bei mūriniai. Mūriniai  buvo statomi iš lauko akmenų, plytų, dolomito, 3–5 aukštų, aštuonkampio plano, saikingai puošiami. Stiebiniai vėjo malūnai daugiausia buvo mediniai, 2–3 aukštų, kvadratinio arba stačiakampio plano.

Klaipėdos uostas, 1809 m. B.Barto graviūraKlaipėdos miesto siluetai ir panoramos nuo kitų mūsų miestų skyrėsi ne tik sandėlių tūrių ir plokštumų akcentais, bet ir vėjinių malūnų gausa. Kai kuriose istorinėse litografijose, graviūrose (pvz., V. Barto graviūra „Klaipėdos uostas 1809 m.“) pamatę „olandiškus“ vaizdus su gausybe malūnų greta marių ir kitų vandens telkinių susižavime jais ir dar labiau nustembame sužinoję, jog tai ne Amsterdamas, bet mūsų Klaipėda. K. Demereckas nurodo dar XVIII a. pab. Klaipėdoje buvus 24 olandiško tipo vėjo malūnus-lentpjūves ir 14 vėjo malūnų (Istoriniai miestai, Sena ir šiuolaikiška, 2003 m. p. 199), 1863 m. – 10 vėjo malūnų, o 1901 m. tik vienas vėjinis malūnas.

Klaipėdoje aukštumėlė prieš Kulių vartus XVII a. gavo Mühlenberg vardą, 1703 m. įrengus valsčiaus malūną tretiesiems miesto vartams prigijo Malūnų vartų pavadinimas, o XIX a. gatvelei ties pakilumu Vitėje dėl panašių priežasčių – Malūnininkų. XVIII a. malūnų sparnai ėmė suktis net ant miestą juosiančių gynybinių pylimų. Vėjo malūnai-lentpjūvės išsidėstę daugiausia marių pakrantėje, greta gausybės medienos uostų su besisukančiais sparnais sudarė labai gyvą miesto vaizdą, suteikė jam reikšmingą dinamiškumo, gyvybės dalį.

Klaipėdos krašte malūnai malė ne tik grūdus. Nuo 1759 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos medinės vėjinės lentpjūvės su kepurinių malūnų sparnais buvo neatskiriama marių pakrantės kraštovaizdžio dalis: 1791 m. jų buvo 14, 1801 m. – 19, 1821 m. – 24, 1879 m. – 17. Vidutinis vėjas sukdavo per 20 pjūklų, o stiprus – per 40. Lentpjūvėse buvo pjaunamos iki 7,5 m ilgio lentos. Jos krautos į laivus ir gabentos Anglijon, Olandijon, Švedijon.

Po 1832 m. prijaukinto vėjo įtaka krašto gyvensenai sumenko. Pamažu vėjo galia užleido vietą garo katilui: burlaivius keitė garlaiviai, jūrines burvaltes – kuteriai, vėjinius malūnus – gariniai, vėjines lentpjūves – garinės. XIX a. pab.–XX a. vid. įsigalėjo garo katilų, mašinų era.

 Klaipėdos panorama iš Smiltynės, 1800 m.