Klaipėda — į rytus nutolęs prekybos mediena miestas, o mediena jam gabenama įspūdingo dydžio sieliais, vadin amais „Triften" (tikriausiai nuo angliško žodžio „drift" - dreifuoti, plūduriuoti), kuriuos sielininkai savo ruožtu vadina „Jallen".
Sieliai Dangės uosteJie prilygsta žvilgsniu neaprėpiamo ilgio jūros gyvatėms, a nt kurių nugaros neretai keliauja visas pusšimtis žmonių — irkluoja, miega, verda valgį, smuikuoja, šoka ir kitaip džiaugiasi gyvenimu. Tačiau visai kitaip toks sielis atrodo plukdomas Nemuno upe ar Minijos-Drevernos kanalu ir Kuršių mariomis, kur viešpatauja vėjas ir daužosi bangos. Sudurstyti tokį sielį, sujungti rąstus ir juos plukdyti — ypatingas menas, reikalaujantis mokslų ir meistriškumo. Klaipėdoje laimingai atplaukę rąstai ištraukiami į krantą, nuvalomi, kraunami į krūvas ir supjaustomi. Klaipėdos pietiniame priemiestyje Smeltėje kokią pusę mylios driekiasi medienos sandėliai, šalia kiekvieno - vėjo malūnas, kurio sparnai judina apskritus pjūklus ir žaliavinę medžiagą paverčia tinkama perkrauti ir gabenti toliau. Vėjas (šalia žinomo skambaus „nervus rerum") iš tiesų yra varomoji jėga Klaipėdoje.
Kartais ir vanduo pakyla, išsilieja virš Dangės krantų. Kitu miesto elementu galėtume laikyti Kuršių nerijos smėlį, kuris gadina farvaterį ir uostą, išsipūtusiais debesimis dažnokai atsiaučia iki pat Klaipėdos gatvių. Telieka prisiminti dar vieną stichijos elementą ugnį - užtenka kibirkšties, kad plačiausiuose medžių sandėliuose įsiliepsnotų siautulingas gaisras, kurio atspindžiai blykčioja toli jūros vandenyse. Ir iš tikrųjų taip nutiko 1854 m. siaubo žiemą, kaip tik tuo metu, kai per anglų ir rusų karą Klaipėda buvo vienintelis susisiekimui su Rusija atviras uostas, o sandėliai — perpildyti prekių. Ugnis tuokart pelenais pavertė didžiąją miesto dalį.
Dangės uosto įplaukaPraėjus kiek laiko miestas prisikėlė gražus ir didelis. Jaukiai driekiasi mūsų „mažasis Londonas" rytiniu vandenų krantų, kurių nežinosi, kaip pavadinti - Kuršių mariomis ar Nemunu.
Stūkso dailios bažnyčios didingais bokštais: liuteronų, reformatų, lietuvių, katalikų, anglų. Juk Klaipėdoje, kaip ir visuose jūriniuose miestuose, lankosi daugybė svetimšalių ir kitatikių. Kiekvienas čia gali tapti išganytas jam priimtiniausiu būdu, juolab kad pirmenybė tenka išganymui pagal pirkliškąjį „fasoną". Jeigu kalbėtume apie grynai žemiškąjį būvį, galima sakyti, jog mieste vyrauja angliškos manieros. Arbata švenčia pergalę prieš kavą, portveinas ir porteris išstūmė raudonąjį vyną ir alų. Kartais visų interesai susivienija ties gėrimu, kurį praminė „vandens punšu", importuotu iš medienos sandėliavimo vietos — Rusnės. Jo receptas skamba taip: portveino katilą užkelti ant ugnies ir pamažėle pilti konjaką. Bet kodėl šį gėrimą vadina „vandens punšu"? Labiausiai jį tinka gerti plūduriuojant ant vandens. Atvykėlis tuo požiūriu vargiai sugebėtų lygiuotis į vietinius, kol nėra deramai užgrūdintas Klaipėdos klimato.
Klaipėdos gyventojai - apsigimę komersantai. Vis dėlto pirkliai kontorose neužsisėdi, ne visada juos pamatysi ir besisukinėjančius prie linų svarstyklių, kurių vėjarodį atstoja pririštas kuokštelis linų.
Klaipėdos panorama iš Šv.Jono bažnyčiosMiestas turtingas gražiausių pasivaikščiojimų vietų, o klaipėdiečiai yra tikri iškylų mėgėjai. Mėgstamiausias jų pasivaikščiojimų tikslas yra apie 3 kilometrus nuo miesto stovintis švyturys, apšviečiantis uosto įplauką tarp marių ir jūros bei skelbiantis bėdos ištiktiems jūrininkams ramaus uosto ir draugiškų žmonių artumą. Tai sakydamas, turiu galvoje darbščius, nuolat pagalbon skubėti pasirengusius locmanus, kurie neatsitraukdami budi „kikbakėje" (locmanų bokšte) mieste arba nuo švyturio žvalgosi į jūrą ir niekada nedvejoja rizikuoti savo gyvybe, kai reikia pasiekti į audrą pakliuvusį laivą ir palydėti jį per uosto vartus į miestą. Ir visi šie vyrai gali pasigirti aukštu išsilavinimu: jie moka kelias užsienio kalbas, išmano matematiką, kurios mokėsi Klaipėdos navigacijos mokykloje. Jų žvilgsnis atviras ir švelnus, tarsi vaiko akių.
Kartais nutinka taip, kad locmanai negali išplaukti į jūrą. Tuomet jūreiviams tenka gelbėtis patiems. Įplaukiant į uostą jie turi laikytis tokio kurso, kad trys „bakės" — savotiški smailūs metalinio ar medinio karkaso į bokštą panašūs statiniai — jo akyse užstotų viena kitą. Tik tokiu atveju laivas yra saugiame kelyje. Mažiausias nukrypimas nuo trijų bokštų reiškia, jog laivas atsitrenks į molą ir suduš. Tokiomis akimirkomis šimtai žmonių stovi krante, netoli švyturio arba net ant šiaurinio molo, kiek tik bangos ir vėjas leidžia jiems ten būti, ir stebeilijasi j putojančius vandenis, per kuriuos kelią sau skinasi laivas. Kiek laivų ten, jūros dugne, guli!
Užsukdavo į Klaipėdą ir kontrabandininkų laivai. Jei muitininkų kateris užklumpa juos atviroje jūroje, tai puola kuo greičiau atsikratyti slapta gabenamo krovinio. Brangios romo ir portveino pripildytos statinės metamos už borto. Laive esantys žmonės aiškinasi: „Audra mus nubloškė, jau keletą dienų nevaldomas laivas dreifuoja." Muitininkai šypsosi, išsižvejoja plūduriuojančias statines, o nelaimingieji, audros užldupti, išnaudoja pirmą pasitaikiusią akimirką ir neša kudašių.
Gabenant kontrabandą, griebiamasi ir itin rafinuotų triukų. Prireikus per sieną permesti ryšulį plonai išdirbtų odinių pirštinių, kairei ir dešinei rankai skirtąsias supakuoja atskirai ir veža per sieną skirtingose vietose. Jei kokį ryšulį konfiskuoja, reikalui pašvęstas žmogus nuperka tokią, atrodytų, bevertę prekę ir sujungia abiejų siuntų pirštines į teisingas poras.
Vėlesniais laikais viskas pakrypo priešinga linkme. Vokietija uždarė sienas stambiųjų raguočių ir kitų gyvulių įvežimui. Tokiu būdu norėta išvengti galvijų maro plitimo. Užuot gabenę manufaktūros prekes į Rusiją, žmonės ėmė vežti daug kontrabandos iš Rusijos.
Norėdamas Klaipėdoje pradėti verslą ar bent jau įžengti žingsnį į jo aplinką nuolat susiduri su Rusijos pasienio ir muitinės reikalais, todėl jie irgi yra Klaipėdos paveikslo dalis. Vakaruose priešingai — visi keliai laisvi ir atviri, ten rūsčiai banguoja jūra, įplaukia ir išplaukia aukštais bortais laivai, pripildę triumus nesuskaičiuojama daugybe karčių, rąstų ir kitaip apdorotos medienos. Krovinys dažniausiai keliauja į Angliją, kartais tiesiai į Australiją ar Pietų Ameriką.
/iš Liudviko Pasargė (1825-1912) - rašytojo, vertėjo įspūdžių, aplankant Klaipėdą/
