XIX—XX a. sandūroje geležinkelio stotis dar buvo įsikūrusi už miesto ribų, į ją rangėsi negrįstas vakarais žibalinių lempų apšviestas kelias.
Atslenkant sutemoms paprastai sutikdavai žibintu ir kopėčiomis apsiginklavusį lempų uždeginėtoją, kurio pareiga - vakarais įžiebti šviesas promenadoje iki perėjimo į stotį ir atkarpoje nuo Parko gatvės iki stoties.
Aleksandro gatvės pradžiaKai Klaipėdoje dar nebuvo vandentiekio, geriamąjį vandenį reikėjo nešti iš viešų vandens pompų. Netoli nuo Aleksandro gatvės viena tokia pompa stovėjo Paminklo aikštėje. Paprastai vienu kartu nešdavo du kibirus, pakabintus ant medinių naščių, kuriuos galėdavo užsidėti ant pečių ir kuriuos vadino „Peede". Dažniausiai vandens atsinešti eidavo vėlyvą popietę. Vandens nešėjos tuokart užsibūdavo valandžiukę paplepėti prie siurblio, įnirtingai aptarinėdamos naujausias miesto paskalas. Vėliau Teatro aikštėje buvo įrengtas artezinis šulinys, aprūpinęs miestelėnus skaidriu, nepriekaištingos kokybės vandeniu. Didžiausių gudruolių teigimu, šaltinių, iš kurių jis trykšta, reiktų ieškoti Kjolės kalnyne. Galiausiai Klaipėdoje įvedė kanalizaciją ir vandentiekį. Išnyko ne per geriausiai „kvepiantys" nutekamieji grioveliai. Hamano pirtis Aleksandro gatvėje šalia Memfio ložės irgi neteko paklausos.
Tramvajaus kelias iki švyturioMieste atsirado elektrinis tramvajaus. Tramvajaus bėgius nutiesė dviejose ilgose atkarpose: nuo stoties iki Smeltės pabaigos ir iš Luizės gatvės iki Pajūrio vilos. Memelio tramvajų kursavo 1904–1934 metais. Piečiausioji stotis buvo Mill Road kapinių stotelė šalia Smeltės gamyklos. Štai Klaipėda ir tapo didmiesčiu.
