• C grupėje eksportuotojas apmoka transportavimo išlaidas, todėl svarbu tiksliai nurodyti pristatymo punktą, iki kurio turi būti apmokėtas transportavimas.
• C grupėje eksportuotojas laikomas įvykdęs savo įsipareigojimus prekių išsiuntimo šalyje. Tai reiškia, kad į eksportuotojo įsipareigojimus įeina išlaidų apmokėjimas už prekių pervežimą įprastiniu būdu iki paskirties vietos, o atsitiktinio prekių sugadinimo ar praradimo rizika ir papildomos išlaidos, atsiradusios perdavus prekes transportuotojui, tenka pirkėjui.
• Vartodamos C grupės terminus, šalys dažnai patikslina, iki kokio laipsnio eksportuotojas užtikrina transportavimą. Dažnai šalia termino yra nurodoma "su iškrovimu (landed)".
• Dažnai pirkėjas šalia C grupės terminų siūlo prirašyti "iškrovimas (išsiuntimas) ne vėliau kaip…". Tačiau toks terminas yra dviprasmiškas, nes bet kokia vėlavimo rizika gabenimo metu šioje terminų grupėje tenka pirkėjui.
• Pagal D grupės terminus eksportuotojas atsako už prekių pristatymą į numatytą punktą ar uostą. Eksportuotojui priklauso visa rizika ir jis apmoka visas išlaidas už prekių pristatymą į numatytą vietą.
• Pagal DAF, DES, DDU ir DEQ terminus eksportuotojas neprivalo sutvarkyti būtinų importo formalumų, o pagal DDP eksportuotojas privalo sutvarkyti visus prekių importo formalumus.
• Prekių praradimo ir sugadinimo rizika, taip pat įsipareigojimai apmokėti tam tikras išlaidas pereina iš eksportuotojo pirkėjui nuo to momento, kai eksportuotojas įvykdo prekių tiekimo įsipareigojimus.

Dažniausiai naudojamos INCOTERMS yra EXW, FCA, FOB, CIP ir DDU. Tačiau skirtinguose pasaulio kraštuose jų "populiarumas" nevienodas. Pavyzdžiui, Azijoje dažnai pasirenkamos FOB ir CIP INCOTERMS, Amerikoje – EXW ir DDU.

Neišvengiama ir klaidingų INCOTERMS interpretacijų. Dažniausiai pasitaikanti klaida yra susijusi su FOB naudojimu. Nors FOB pagal INCOTERMS 2000 yra taikomos tik jūrų transportui, šios sąlygos dažnai pasirenkamos ir siunčiant prekes oro transportu.

Tačiau nors pardavėjas ir privalo apdrausti prekes nuo sugadinimo ar praradimo gabenimo metu, pirkėjui derėtų pasidomėti, koks tai yra draudimas. Dažniausiai pardavėjai pasirenka minimalią draudimo sumą, kurios nepakaktų žalai atlyginti, todėl pirkėjui rekomenduotina pasirūpinti papildomu prekių draudimu.

Patys INCOTERMS 2000 autoriai atkreipia dėmesį į prekių pristatymo sąlygų traktavimo klaidas, kai INCOTERMS suprantamos kaip labiau susijusios su krovinio transportavimu, o ne pirkimo–pardavimo sutartimi. Iš tikrųjų jos susijusios tik su pirkėjo ir pardavėjo prekybiniais santykiais, nustatytais pirkimo–pardavimo sutartyje.

Kita pasitaikanti klaidinga nuomonė – INCOTERMS apima visas pirkėjo ir pardavėjo prievoles, kurias jie turi suderinti sutartyje. Tačiau tarptautiniam sandoriui dar galioja sutartys, susijusios su krovinio gabenimu, draudimu, sutartis su muitinės tarpininku ir kt.

Skirtingose šalyse vis dar esama tam tikrų esminių INCOTERMS juridinio traktavimo skirtumų. Vienose šalyse INCOTERMS nurodymas vykdant importo ir eksporto operacijas yra privalomas, kitose šios taisyklės gali būti tik rekomendacinio pobūdžio ir nuspręsti, kokiame kontekste atsakomybės terminai bus įtraukti į prekybos sutartį, turi besitariančios šalys.

Kai sutartyje nustatyta, kad šalys vadovausis INCOTERMS 2000 arba pasirinktomis trijų ženklų sąlygomis (EWX, DDU ar kt.), tuomet viskas tampa paprasčiau, jeigu netikėtai iškilusias problemas, deja, tenka spręsti teisme. Yra dar kelios priežastys, kodėl pirkimo–pardavimo sutartyje naudinga nustatyti INCOTERMS:

• Tiek pardavėjams, tiek pirkėjams derėtis tampa daug paprasčiau, nes vien naudojant triženklius kodus yra aišku, kokią atsakomybę turi prisiimti besiderančios šalys.
• Sutartį pasirašančioms šalims nebereikia perkrauti sutarties teksto nereikalingais šalių atsakomybės aprašymais, sutartis tampa labai lakoniška, nes INCOTERMS sąlygos yra aiškios, standartinės ir apima daugybę esminių klausimų.
• Vykdant kontrakto sąlygas taip pat gali iškilti įvairių nesklandumų. INCOTERMS taikymas labai palengvina geriausios išeities paieškas visoms šalims, todėl viskas sutvarkoma greitai.

Ketvirtoje grupėje yra penkios INCOTERMS sąlygos – DAF, DES, DEQ, DDU ir DDP.

1. DAF (Delivered At Frontier) sąlygos taikomos visoms transporto rūšims, tačiau galutinis vežimas turi būti atliktas žeme (kelių arba geležinkelių transportu). Pardavėjas yra atsakingas už prekių pristatymą iki prekybos sutartyje nurodytos vietos pasienyje. Ta vieta turi būti prieš muitinės postą. Pardavėjas nėra atsakingas už prekių iškrovimą paskirties vietoje.

2. DES (Delivered Ex Ship) taikomos tik jūrų ir vidaus vandenų transportui. Pardavėjas pristato prekes į pirkėjo nurodytą uostą. Prekės patenka pirkėjo atsakomybėn dar laivo denyje, t. y. pardavėjas nėra atsakingas už prekių iškrovimą. Už importo procedūras atsakingas pirkėjas.

3. DEQ (Delivered Ex Quay) pasirenkamos, kai norima, kad atvykimo uoste pardavėjas įsipareigotų iškrauti prekes iš laivo denio į krantinę. DEQ taikomos tik jūrų ir vidaus vandenų transportui. Už importo procedūras atsakingas pirkėjas.

4. DDU (Delivered Duty Unpaid) taikomos visoms transporto rūšims. Pardavėjas prisiima įsipareigojimus pristatyti prekes į prekybos sutartyje nurodytą vietą, bet jis nėra atsakingas už prekių iškrovimą iš transporto priemonės. Už importo procedūrų atlikimą atsakingas pirkėjas. Jei dėl pirkėjo kaltės nepavyksta laiku atlikti importo procedūrų, jis pats turi padengti visas papildomas dėl to atsirandančias išlaidas.

5. DDP (Delivered Duty Paid) taip pat taikomos visoms transporto rūšims. Pardavėjas įsipareigoja pristatyti prekes į prekybos sutartyje nurodytą vietą, bet nėra atsakingas už prekių iškrovimą iš transporto priemonės. Už importo procedūrų atlikimą ir mokesčius atvykimo šalyje atsako pardavėjas. Jei dalį mokesčių pageidauja susimokėti pirkėjas, tai turi būti nurodyta prekybos sutartyje.

Trečioje grupėje yra keturios INCOTERMS sąlygos – CFR, CIF, CPT ir CIP.

1. CFR (Cost and Freight) sąlygos taikomos tik jūrų ir vidaus vandenų transportui. CFR reiškia, kad pardavėjas yra atsakingas už prekių pristatymą iki pirkėjo nurodyto uosto. Pardavėjas pasirenka vežėją. Pardavėjas nėra atsakingas už prekių sugadinimą ar praradimą gabenimo metu. Už tai atsako pirkėjas.

2. CIF (Cost Insurance and Freight) kaip ir CFR taikomos tik jūrų ir vidaus vandenų transportui. Skirtumas tarp CIF ir CFR yra tas, kad pardavėjas turi apdrausti gabenamas prekes, nes jis yra atsakingas už prekių sugadinimą ar praradimą gabenimo metu. Vežėją pasirenka pardavėjas.

3. CPT (Carriage Paid To) sąlygos panašios į CFR, tik jos taikomos visoms transporto rūšims. Pardavėjas įsipareigoja pristatyti prekes į pirkėjo nurodytą vietą. Vežėją pasirenka pardavėjas. Pardavėjas nėra atsakingas už prekių sugadinimą ar praradimą gabenimo metu.

4. CIP (Carriage and Insurance Paid to) taikomos visoms transporto rūšims. Pardavėjas pasirenka vežėją ir pristato prekes į pirkėjo nurodytą vietą. Pardavėjas yra atsakingas už prekių sugadinimą ar praradimą gabenimo metu, todėl turi apdrausti gabenamas prekes.