Audros, uostas ir laivai

Siaučiant įnirtingoms audroms, kokios dažniausiai pasitaikydavo pavasarį ir rudenį, laivai į uostą įplaukti negalėjo ir turėdavo perlaukti audrą jūroje. Lietaus ir sniego šuorai, dar labiau pabloginantys matomumą, taip pat neįprastos povandeninės srovės netoli pakrantės neretai sukeldavo laivo avarijas ir padėdavo laivams atsidurti seklumoje. Nelaimingų atsitikimų priežastis dažniausiai būdavo, kaip mes sakydavome, aukštesnioji jėga.

Ties Melnrage, šalia šiaurinio molo, kelionę baigė nemažai laivų. Po audros paplūdimyje nuolat galėjai rasti miško medienos, lentų, dėžių ir statinių, tačiau mažai ką iš tų daiktų buvo įmanoma panaudoti. Mūsų Baltijos pajūris, dovanojęs švelniausio smėlio paplūdimius maudynėms, kai kuriems laivams tapdavo tikra pražūtimi. Per smarkias audras dažnai būdavo taip, kad bangos nuplaudavo visą ant denio sukrautą krovinį. Kartais krovinį už borto išmesdavo pati laivo komanda, norėdama padaryti jį manevringesniu arba apsaugoti nuo apsivertimo. Visi šie nuplauti daiktai buvo išmetami į paplūdimį.

Įsismarkavus vakarų vėjams ir pačiame uoste reikėdavo imtis saugumo priemonių. Stiprus jūros bangavimas atsirišdavo į uostą iki pat Smeltės. Prie krantinių prišvartuoti laivai imdavo tampyti lynus ir vaduotis iš jų rezginio. Kartais nutrūkdavo trosai, todėl nešamą laivą tekdavo buksyruoti. Tuomet užkaukdavo laivų sirenos, kviesdamos vilkikus į pagalbą. Naktį su audros staugimu ir šėlsmu susilieję sirenų garsai virsdavo šiurpą keliančia simfonija. Laivui ėmus dreifuoti, buvo sunku išvengti susidūrimo. Neretai išganingasis vilkikas suskubdavo prie bėdon patekusio laivo paskutinę akimirką.

• Sekantis straipsnis > Keleivinė laivininkystė XIX-XX a. >