Uosto farvateris ir bakenaiLaivyba visais laikais buvo rizikingas užsiėmimas. Menka klaidelė ir jūros, vėjo bei srovių šėlsmas gali pasiglemžti laivą su įgula. Lietuvos pakrantėse nėra pavojingų povandeninių uolų, tačiau grasina netoli kranto kasmet besikeičiančios seklumos. XVIII a. pab.– XX a. daug laivų nukentėjo ar nuskendo ties Klaipėdos uosto molais dėl ledonešių, kintančių srovių, audrų bei jūrininkų aplaidumo. Netoli jų 1804 m. nuskendo pasikeitusios srovės išneštas į jūrą, audros apgadintas burlaivis „Guardian“, žuvo 53 žmonės. Tai daugiausia aukų nusinešusi katastrofa Lietuvos pakrantėse. 1981 m. ant molų sudužęs tanklaivis „Globi Asimi“ sukėlė ekologinę katastrofą. Išsiliejusi nafta žudė paukščius, žuvis, ruonius, augalus.
Iki pat XX a. nelaimės jūroje leido pasipelnyti pakrančių gyventojams. Išliko pasakojimų apie burlaivių viliojimą uždegus ugnis į seklumas ties Olandų kepure. Išsigelbėję jūreiviai buvo išžudomi, o prekės išgrobstomos. Šie pasakojimai iš dalies atspindi kasdienybę iki XVIII a. XIV–XVI a. Visoje dabartinės Lietuvos pakrantėje veikė „kranto teisė“ - išmestas į krantą turtas tapdavo valdovo nuosavybe. Prūsijos krantu patruliavo prievaizdai, o LDK krantą stebėjo seniūno pareigūnai. Jie turėjo organizuoti gelbėjimo darbus bei užkirsti kelią jūros išmetamo turto grobstymui.
Intensyvėjant laivybai stengtasi, kad laivai saugiai pasiektų uostus. VII a. įplauką į Kuršių marias ženklino navigaciniai ženklai bei degantys bakenai. XIX a. mediniai navigacijos ženklai buvo krante ties Palanga ir Šventąja. XVI–XX a. pr. jūreiviai naudodavosi ir kitais išsiskiriančiais krante objektais: Klaipėdoje, Palangoje, Šventojoje tai buvo bažnyčių bokštai. Ne veltui nukentėjus bažnyčiai, pirmiausia buvo atstatomas bokštas. 1796 m. Klaipėdoje pastatytas švyturys buvo pirmasis dabartinės Lietuvos pakrantėje.
Bakenai
Marių ir juros pakrantėje navigacijos ženklai buvo statomi nuo seno. Didžiausi iš jų, stovintys ant kranto, buvo vadinamieji bakenai. Tai - mediniai ažūriniai, dažniausiai piramidės pavidalo statiniai su kokia nors lengvai pastebima figūra (trikampiu, skrituliu ir pan.). Bakenai įspėdavo jūrininkus apie smėlio seklumas bei kitokius pavojus. Jau XVII a. planuose pažymėti bakenai, ženklinantys įplauką į Klaipėdos uostą. Tai buvo mediniai stiebai su trikampiais ažūriniais ženklais viršuje. Bakeno stiebas buvo įkasamas į žemę, apatinė jo dalis sutvirtinama atramomis. Kartais bakeno viršuje būdavo vanta, o kartais vėliava. Vėliau pradėta statyti sudėtingesnių konstrukcijų bakenus, o jų virbus dažyti skirtingomis spalvomis. XVIII a. Vitėje jau, matyt, stovėjo bakenų, nes to meto plane dabartinė Bokštų gatvė vadinama Baaken Strasse.
XIX a. pirmojoje pusėje Bomelio Vitėje stovėjo du - vidurinysis ir didysis - bakenai. Kaip vaizduojama 1812 m. Klaipėdos plane, pajūryje buvo ir stiebinių, nulenkiamų bakenų; jų apačia būdavo įkasama, o viršutinė dalis, reikalui esant, prilenkiama prie žemės - gulsčias bakenas rodė, kad į uostą plaukti negalima. XIX a. pradžioje šiauriau Klaipėdos švyturio įplauką rodė šeši bakenai. Metaliniai ažūriniai bakenai buvo dažomi įvairiomis spalvomis, ant jų kabinamos signalinės vėliavos.
Apie bakenus taip pat galite skaityti straipsnyje apie Klaipėdos herbą ir antspaudą.
Bujos
Nuo 1747 m. jūroje, protakoje ir mariose laivams kelią rodė prie inkarų pritvirtintos bujos. Ypač daug tokių bujų prie Klaipėdos atsirado XIX a. pirmojoje pusėje, kai protakoje susidarė daugiau seklumų. Kūgio pavidalo 3,5 m aukščio bujos buvo daromos iš karčių, statinio viršuje kyšojo kartis su signaline vėliava (vokiečiai bujas vadino jūrų statinėmis - See-Tonnen). Vėliau atsirado metalinių bujų. XX a. pirmojoje pusėje prie Klaipėdos plūduriavo 15 raudonų, juodų, žalių bujų13, vienokių spalvų žiemą, kitokių vasarą.
