Turgaus g. 22 namasNamas Turgaus g. 22 adresu pastatytas XIX a. pab., restauruotas 1969 m. Tai trijų aukštų, plane trijų korpusų, plytų mūro namas priskiriamas neorenesansiniam stiliui, tik vainikuojantis karnizas yra romaninio stiliaus. Buvęs pastato savininkas pirklys Raušningas (Rauschning) 1856 m. pastatą išnuomavo rajoniniam teismui. Pastatas ne kartą keitė savininkus, buvo nuomojamas bankams, kontoroms, viršutiniai aukštai – gyventojams. Rekonstruotas XIX a pabaigoje ir apie 1960 metus.
Turgaus gatvės 22-ąjame name kadaise veikė Vokiečių vaistinę, kuri šio pastato pirmajame aukšte įsikūrė netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Istorikas Jonas Tatoris yra surinkęs duomenų, kad 1409 m. maždaug šioje vietoje, kurioje šiandien stovi Turgaus g. 20-22 namai, geometras-lokatorininkas Lankau, iš naujo planavęs miestą, buvo numatęs vietą rotušei.
Kiti istoriniai šaltiniai mini, kad prie sankryžos, greta Mažosios Vandens gatvės, minėtų namų vietoje, tvyrojusi pelkė. Johano Zembrickio teigia, kad pelkė buvusi užpilta 1538 m. ir čia buvusi pastatyta medinė rotušė, kuri sudegė per 1540 m. gaisrą. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad XVI a. pabaigoje šalia šiandieninės Turgaus ir Mažosios Vandens gatvių sankryžos buvo pastatyta jau mūrinė rotušė. Tai patvirtina dokumentas, kuriame miestas Prūsijos valdžios prašo leidimo rotušės statybai panaudoti plytas ir akmenis.
Rotušę sudarė visas kompleksas statinių, kurie išsidėstė tarp šiandieninių Turgaus, Tiltų, Mažosios Vandens ir Tomo gatvių. Svarbiausiam miesto statiniui buvo parinkta vieta judriausiame ir prekybai reikšmingame kvartale,- pagal visas viduramžių Europos miestų statymo tradicijas. Šis rotušės kompleksas sudegė per 1678 m. gaisrą, kai Klaipėdą puolė švedai. Pirkliai buvo pasižadėję rotušę atstatyti buvusiosios vietoje, bet savo pažadų netesėjo.
XVIII a. pirmojoje pusėje senosios rotušės vietoje buvo įsikūrusi miesto sargybinė - jas turėjo visi miestai-tvirtovės. Priešais ją, Turgaus g., iš pradžių buvo pastatytos laikinos išardomos, o vėliau - nuolatinės ąžuolinės kartuvės. Čia pat buvo ir kalėjimas-daboklė. Tačiau per 1854 m. didįjį gaisrą tie statiniai vėl sudegė.
Po didžiojo 1854 m. gaisro namo atstatymo ėmėsi Klaipėdai daug nuopelnų turįs meistras-mūrininkas Th. Rauschningas. Meistras-mūrininkas anuomet buvo labai aukštas titulas, suteikiantis teisę vadovauti statyboms. 1858 m. šio statinio pirmajame aukšte įsikūrė teismas. 2-ajame, manoma, gyveno pats meistras-mūrininkas, o trečiajame buvo įrengti nuomojami kambariai.
Svarbios buvo ir palėpės patalpos. Pirminė jų paskirtis buvo džiovinti skalbinius, bet vėliau, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, šios patalpos buvo virtusios gyvenamais kambariais.
1915-1935 m. šis namas buvo Otto Kadgiehno nuosavybė. Jis savo verslą Klaipėdoje pradėjo nuo mažos parduotuvėlės, o vėliau jo prekybos vietose jau darbavosi apie 50 klaipėdiečių. Jis savo verslą plėtojo, bendradarbiaudamas su pačiomis garsiausiomis Europos firmomis ir labai stengėsi įtikti pirkėjams. O. Kadgiehnas garsus ir tuo, kad 1931 m. buvo Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas, ilgametis pirklių korporacijos narys ir dosnus mecenatas, vien prieglaudos statybai paaukojęs 5000 markių - tais laikais labai didelę sumą.
O. Kadgiehnui vienu metu priklausė ir manufaktūra "F. Lass and Co", kuriame šiandie yra universalinė parduotuvė "Pajūris", Turgaus g. 14. Įdomu tai, kad šią parduotuvę Klaipėdoje gyvenę lietuviai vadino pagal jos savininko pavardę "Kadagynu".
Kai Turgaus g. 22-asis namas priklausė O. Kadgiehnui, patalpas jame nuomojo draudimo bendrovė, 1929 m. buvo įsikūrusi sovietų kapitalo naftos kontora "LitPetrol", o 1935 m. čia veikė ir SSRS konsulatas, kuris 1938 m. jau buvo išsikraustęs.
Turgaus g.22
Turgaus g.22
