Turgaus aikštė, 1942 m.XVIII a. turgavietė buvo įsikūrusi dabartinėje Teatro aikštėje. Netrukus ji atsirado ir Friedricho priemiestyje. Nors paprastai miestuose turgus - svarbiausias miesto gyvenimo akcentas, tačiau teigiama, jog pats stilingiausias, pats spalvingiausias, pats margiausias turgus ir buvo „senojoje, gerojoje, gražiojoje Klaipėdoje". Klaipėda specialiai tam skirtos Turgaus aikštės net neturėjo, ir vis dėlto turgus užėmė nemažą plotą milžiniškame keturkampyje tarp turgaus halės ir Dangės, tarp Linų svarstyklių ir pakeliamo (Grandinių) tiltelio. Neretai čia suvažiuodavo pusės tūkstančio valstiečių vežimų „paradas".

Ankstyvą rytmetį duobėtu grindiniu imdavo tarškėti, dardėti vežimai. Visų kelionės tikslas tas pats -Turgaus aikštė, Turgaus gatvė, Teatro aikštė, Friedricho turgus. Kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį pietinėje miesto dalyje užvirdavo turgaus šurmulys. Teatro aikštė didžiosiomis turgaus dienomis prisipildydavo aplink Anikės paminklą išsirikiavusiais nedideliais sodiečių vežimais ir trumpakojais arkliukais.

Turgaus halėje, 1942 m.Iš vežimų buvo pardavinėjamos daržovės, vaisiai, paukštiena. Tą nepakartojamą turgaus charakterį kūrė žmonės. Klaipėdos turguje „dominavo Klaipėdos krašto valstietės su naminiais austais klostuotais sijonais ir daugybe apatinių sijonų, po smakru pasirišusios tamsią skarelę. Nuo jų aiškiai skyrėsi žemaitės, kurios savo baltą ar gėlėtą medvilninę skarelę mazgu rišdavo ant sprando. Be vargo galėjai atskirti ir augalotas žvejų moteris iš Kuršių nerijos kaimų, kurios baltą skarelę dėvėjo surišusios po smakru. Taip ir žveją nuo ūkininko galėjai atskirti jau iš eisenos, nekalbant apie „žvejiškos" aprangos ypatumus.

Žuvų turgus ir Turgaus halėPer visą šį margą knibždėlyną judėjo kritiškai nusiteikusi Klaipėdos namų šeimininkė, nepaliaujamai ieškodama žemiausios kainos ir geriausios kokybės, visa širdimi atsidavusi nekintantiems turgaus lankymo ritualams...". Čia buvo galima sutikti iš kurortų atvykusių poilsiautojų, kurie nesibodėdavo tokių nepatogumų kaip vizos ar valiutų taisyklės, tik kad per atostogas dar kartą pasivaikščiotų po Klaipėdos savaitinį turgų ir turėtų namuose ką papasakoti. Buvo neįmanoma peržiūrėti visų prekystalių, pereiti visų halių, prekiautojų eilių ir tik po to išsirinkti norimą prekę. Namų šeimininkės visada skuba, todėl ramiai slampinėjantis turgaus stebėtojas turėjo susitaikyti su tuo, kad iš visų pusių stumdo, baksnoja, traukia į šoną ir lipa ant kulnų.

Žuvų turgusNamų šeimininkės prie spūsties įpratusios, todėl negaišdavo laiko eidamos nuo vieno prekystalio prie kito ir žvalgydamosi. Kiekviena turėjo savo prekiautoją sviestu, kiaušiniais, grietine, žuvimi ar savo nusižiūrėtą daržovių prekystalį. Metų metais pirkdavo toje pačioje vietoje ir skindavosi minioje kelią ten, kur tarp eilėmis išsibarsčiusių baltų skarelių ir boluojančių veidų sušvytėdavo toji vienintelė skarelė ir pažįstamas ūkininkės veidas, kurios pardavinėjamos kaimo gėrybės labiausiai prie širdies.

Begalinės eilės ant žemų suoliukų ar dėžių prieš savo prekes sutūpusiųjų. Žvilgsnis ieškodavo to vienintelio prekiautojo ir įprastinės prekės. Visi žinojo, kodėl taip yra, ir šypsniu palydėdavo tuos, kurie niekaip negalėdavo išsirinkti, derėdavosi, eidavo toliau ir persiragavę nebegalėjo atskirti saldaus nuo sūraus. Ištikimybė tam pačiam prekiautojui būdavo apdovanojama didžiausiais kiaušiniais, šviežiausia žuvimi, didžiausia kopūsto galva, o perkant grietinę - dideliu šaukštu magaryčių.

Turgus Teatro aikštėjeŽinoma, mieste buvo pakankamai maisto prekių krautuvių, tačiau niekur sviestas nebuvo toks auksaspalvis, kiaušiniai tokie dideli, salotos tokios šviežios, varškės sūris toks sausas ir grietinė tokia tiršta kaip turguje. Todėl apsimokėjo sukarti ir tolimą kelią iš Smeltės ar Bomelio Vitės. Patyrę miestelėnai turgaus dienomis vengdavo sėsti į braškantį, sausakimšą tramvajų. Stovėdavai suspaustas tarp milžiniškų turgaus pintinių, pilnų pirkinių krepšių ar tinklelių bei juos nusitvėrusių klaipėdietiškos apimties namų šeimininkių. Išlipus, arba tiksliau pasakius išsiveržus, laukan ir apžiūrėjus naująjį savo kostiumą, dažniausiai tekdavo konstatuoti, kad jis „pasipuošė" spalvingomis dėmėmis nuo sutraiškytų kiaušinių, perspaustų pomidorų ar kreivai laikomų grietinės bidonėlių. Todėl daugelis miestelėnų tomis dienoms mielai keliaudavo į kontoras pėsčiomis.

Teatro ar Turgaus aikštėKeičiantis metų laikams, kitoks būdavo ir produktų turguje asortimentas, paįvairindavęs namų valgiaraštį. Kiekvieną sezoną turguje karaliaudavo vis kitos prekės. Tai ypač pasakytina apie gėles. Plevenant kovo snaigėms, jau siūlydavo gluosnių „kačiukų" ir lazdyno šakelių puokštes. Kiek vėliau ateidavo eilė snieguolėms, žibutėms, narcizams.

Šimtai vežimų, tūkstančiai žmonių, turgaus šurmulys. Ir tik Taravos Anikė Teatro aikštėje stovo rami. Švelnūs jos bruožai, nuleistos kasos, rami šypsena judrioje vietoje, kur visi aplinkui triukšmauja, derasi, skaičiuoja...

Jomarkas

JomarkasGražiausios akimirkos miestiečiai patirdavo jomarke, kuris prasidėdavo birželio mėn. viduryje ir trukdavo visą savaitę. Jomarko lankymas buvo tvirta jaunimo tradicija. Kitų pasilinksminimų tuomet dar buvo mažai. Vykdavo retos šaulių ir gaisrininkų bendrijų šventės su šokiais pabaigoje. Sekmadienio popietę, 14 vai., būdavo skelbiama linksmybių pradžia. Anikės paminklo aikštėje, priešais „mūzų šventovę", lankytojus pasitikdavo didžiulės molinių puodų krūvos. Netoli Reicho banko, abiejose gatvės pusėse, buvo sustatytos ilgos eilės visokiausių palapinių, kurios tęsėsi iki pat linų sandėlių ir toliau, beveik iki pat Karlo tilto.

Akį viliojo meduoliai, gausybė įvairiausių rūšių saldainių, toliau - žaislų prekystaliai. Koks stebuklas! Ne vienas vargšas berniukas ir ne viena mergaitė ilgesingai žvelgė į šiuos daiktus, jiems neįkandamus, bet akys smalsiai švytėjo. Jomarko šurmulys nusivylimo jausmą kaipmat išblaškydavo, jau vien besižvalgant galva apsisukdavo. Šaižūs balsai „išmetėjų", taip vadinamų todėl, kad už kelis pfenigius parduodavo smulkią tos firmos produkciją, kurią reklamuodavo, visur girdėjosi.

Jomarkas turguje ir Žvejų gatvėjePrie linų sandėlio kampo stovėjo keletas prekystalių su odos gaminiais. Už turgaus halės kampo įsikūrė „greitų nuotraukų" fotografas, pirmiausia bandydamas objektyvu pagauti guvias kaimo mergaites. Dešinėje, priešai turgaus halę, keletą metų iš eilės duris atverdavo didžioji saldumynų būdelė. Ten buvo prekiaujama nuostabiais skrudintais migdolais.

Čia ir prasidėjo tikrasis šurmulys. Visur viešpatavo džiaugsmas ir juokas, muzika ir dainos. Sūpynės, karuselės, ringo kovotojų palapinės, špagų rijikai, „laimės ratai", „senmergių malūnai", riedantys vamzdžiai ir viską pranokstantys linksmieji kalneliai bei „rusiškas ratas". O, tos karuselės! Poromis aplinkui lėkė jauni žmonės ant grandinių pakabintose sėdynėse. Taip pat ir automobiliuose, ir ant žirgų sėdėjo ne tik vaikai, bet ir daug džiaugsmingai nusiteikusių suaugusiųjų.