Christopho Hartknocho graviūrą - vieną seniausių Mėmelio atvaizdų. Istorikas, Karaliaučiaus universiteto dėstytojas, Vilniaus evangelikų liuteronų mokyklos rektorius Ch. Hartknoch (1644-1687) Mėmelio graviūrą publikavo 1684 metais veikale "Senoji ir naujoji Prūsija".

Autorius Artūras Nikitinas daugiau dirba dizaino, interjero bei eksterjero kūrybos srityse, tapyba jam - tik pomėgis. Memelio piešinys - pirmasis didelis ir reikšmingas menininko tapybos kūrinys. Originali graviūra, anot dailininko, yra labai mažytė, vos 12,7 x 16,2 cm, o ant sienos ji išdidinta iki 40,5 kvadratinių metrų. Įspūdingas istorinis piešinys nutapytas ant garažų sienos, tačiau gamybinio komplekso kieme slepiasi tikras istorinis ir architektūrinis paveldas.

Priešais piešinį išnyra gotikinio stiliaus raudonų plytų siena. 1877 m. kaizeris, tvirtindamas uostą, čia išmūrijo kareivių pratyboms skirtą pastatą. Tai vienintelis dabartinėje Lietuvoje išlikęs buvusios Vokietijos imperijos kariuomenės tokio pobūdžio statinys. Vėliau, Klaipėdai tapus lietuviškai, 1923 m. jis buvo paverstas arklidėmis, o sovietmečiu apstatytas įvairiais priestatais ir pastatais, kurie užgožė istorinę vertybę. Iš senojo pastato išliko tik ši viena siena.

XX a. 3 dešimtmečio fotografijoje užfiksuotas vaizdas į Bomelsvitę iš kareivinių (dabar Klaipėdos universiteto miestelis) bokšto.
Nuotraukoje pirmame plane matomas kareivių pratybų pastatas.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.1825 m. darytoje nuotraukoje matyti, jog senąjį vokiečių karių pratybų pastatą Lietuvos kariuomenės 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko kariai pavertė arklidėmis.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Gatvės menininkas Tadas Vincaitis-Plūgas nutarė palikti Klaipėdai kūrinį ant vieno iš pastatų fasadų. Juolab, kad piešiniai, sukurti specialiai parodai ant KKKC Parodų rūmų salės sienų, pasibaigus eksponavimo laikui, paties autoriaus bus sunaikinti – uždažyti. Pasak menininko, tai atitinka gatvės, kaip laikino meno, koncepciją.

Ieškodamas pastato savo kūriniui, T. Vincaitis žvalgėsi net į devynaukščius, tačiau pamatęs nedidelį namą Gulbių g. 2 ties gatvės posūkiu, apsisprendė neofreską socialine tema piešti ant šio fasado. Pastatas itin tinkamas tokio žanro kūriniui, nes gerai matomas ir keliaujantiems Naująja Uosto, ir J. Janonio gatve.

„Taip bus atspindėtas mano noras dalį ekspozicijos grąžinti atgal į gatvę, kur šis žanras, neretai laviruodamas aplink „saugią ir patogią“ tematiką, geriausiai atsiskleidžia“, – sakė menininkas.

Tado Vincaičio kūrinys – ne pirmasis mūsų mieste. Menininko neofreską „Sapnas“, atliktą kartu su kolega klaipėdiečiu Edvardu Šepučiu ant VDA Klaipėdos fakulteto sienos Daržų g., klaipėdiečiai jau spėjo pamėgti.

Apie autorių

Tadas Vincaitis-Plūgas (gim. 1975 m. Kaune) 2005 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete įgijo architektūros bakalauro laipsnį. Nuo 2005 m. dalyvavo grupinėse parodose Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune. 2014 m. Klaipėdoje projekto „Spektras“ metu su menininku Edvardu Šepučiu sukūrė darbą „Sapnas; 2015 m. – neofreską Raseinių senojo turgaus aikštėje, Tarptautinio gatvės meno plenero Palestinoje „When Walls Talk“ metu – kūrinį pabėgėlių centre Betliejuje; Tarptautinėje gatvės meno parodoje „Same Directions“ Kaune – darbą „Pašto paslaugos“. 2016 m. Tarptautinio meno simpoziumo Rygoje „Meno dienos“ metu sukūrė darbą „Aistra“, Šiaulių tarptautiniame gatvės meno plenere „Saulės pagrobimas“ – darbą „Degantys šarvai“. Menininko kūriniai puošia daugelį privačių fasadų bei interjerų.

Menininko neofreską „Sapnas“, atliktą kartu su kolega klaipėdiečiu Edvardu Šepučiu ant VDA Klaipėdos fakulteto sienos Daržų g., klaipėdiečiai jau spėjo pamėgti. Tai dvejų dalių neofreska  puošia dailės fakulteto namo fasadus. Kaip sakoma, kur atsirasti meno kūriniui, kaip tik ne ant meno pastatų sienų?!