Karo veiksmai Klaipėdos krašte
Kautynės Liepojos gatvėje, 1915 m. Leidejas: Hans Kuhnkies, Memel.1914 m. rugpjūčio 1 d. 18 val., po to, kai Rusijos imperija atsisakė patenkinti Vokietijos reikalavimą atšaukti visuotinę mobilizaciją, sukeltą reaguojant į įsiplieskusį Austrijos-Serbijos konfliktą, kaizerio vyriausybė Rusijai oficialiai paskelbė karą. Bet dar liepos 31 d., kai Vokietijoje buvo paskelbta karo padėtis, į visišką karinę parengtį buvo pervestas Klaipėdos kareivinėse tuo metu dislokuotas 41-ojo pulko III batalionas.
Pirmojo pasaulinio karo kovos veiksmai Klaipėdos krašte vyko apie 14 mėnesių, nuo 1914 m. rugpjūčio iki 1915 m. rugsėjo 17 d., kuomet aukščiausioji Rusijos karinė vadovybė, bijodama Vilniuje esančių pajėgų apsupimo, liepė pasitraukti kariams iš miesto. Tuo pačiu metu Šiaurės Lietuvoje Rusijos armijos daliniai nustumti už Obelių-Zarasų linijos. Tokiu būdu visa šiandienės Lietuvos teritorija buvo užimta Vokietijos kariuomenės.
1914 m. rugpjūčio 2 d. Rusijos kariai pasienyje ėmė rengti išpuolius. Jiems atremti iš Klaipėdos buvo nusiųsti bataliono kariai, bet rugpjūčio 6-ąją dėl įtemptos padėties 41-ojo pulko batalionas buvo perdislokuotas kitur, ir daugiau Klaipėdon nebegrįžo. Nedideli susirėmimai Rusijos–Vokietijos pasienyje prasidėjo iškart po karo paskelbimo. 1914 m. Rugpjūčio 2–17 d. iš pasienio kariuomenės suformuota rusų dragūnų brigada surengė išpuolius į Klaipėdos ir Šilutės apskritis: Kretingalėje, Laugaliuose, Baituose, Doviluose, Vilkyčiuose, Saugose, Kukoraičiuose, Žemaitkiemyje ir kt. Visur buvo griaunamos geležinkelio stotys, pylimai ir bėgiai, naikinama telegrafo ir telefono įranga.
Pirmuosius nuostolius Klaipėdos krašte, Laugaliuose rugpjūčio 8 d. patyrė Vokietija. Pirmas užmuštas klaipėdietis buvo vyresnysis leitenantas Maras Fišeris (Mar Fischer).
Iš pradžių šiuos Rusijos karių išpuolius pasienyje Vokietijos kariams pavykdo atremti. Tačiau rugpjūčio 17 d. negausios pajėgos, kurios buvo suformuotos Klaipėdos krašte, dar labiau susilpnėjo, kai 2-oji landvero brigada nužygiavo prie Gumbinės, kad padėtų ten besikaunančiai Vokietijos armijai. Rugpjūčio 20 d. bandant kompensuoti bent dalį prarastų pajėgų visi 17–45 metų vyrai buvo šaukiami ginti kraštą. Dėl šio šaukimo kariuomenę papildė apie 3200 pašauktųjų. Kadangi trūko karių, rugsėjo pradžioje buvo papildomai šaukiami ir vyresni nei 45 metų vyrai. Tačiau netekusios didelės dalies karių Vokietijos pajėgos nesugebėjo pasipriešinti gausesniam priešininkui ir į Klaipėdos kraštą įžengė Rusijos kariai.
Neturėdama jėgos persvaros Vokietijos karinė vadovybė sutelkė dalinius prie Šilutės ir Klaipėdos. Taip stengtasi neleisti priešininkui užvaldyti Nemuno upės žiočių. Vokietijai kariaujant Vakarų fronte, Rusijos kariuomenė užėmė Klaipėdą, tačiau Šilutė liko neužimta.
Rugsėjo pradžioje Rusijos daliniai stovėjo kairiajame Gilijos krante prie Skiepių kaimo (dabar Мостовое, Kaliningrado sritis). Jų veržimąsi turėjo sustabdyti Šilutės apskrities landšturmo kariai. Dėl šių aplinkybių prieš Rusnę buvo įrengti įtvirtinimai, iškasti apkasai. Tačiau to neprireikė.
Įvykių eiga rytų fronte Vokietijos naudai pasikeitė po pergalingų mūšių 1914 m. rugsėjo 9–14 d. įvykusių prie Mozūrų ežerų. Po šios pergalės Vokietija sustiprino savo pajėgas buvusias Klaipėdos krašte. Papildomai į šį regioną sutraukti Vokietijos daliniai pradėjo staigiai ir sėkmingai stumti priešininką iš šiaurinių Rytų Prūsijos žemių.
Mūšis dėl Klaipėdos miesto
Klaipėda, kurioje gyveno apie 20 tūkst. gyventojų, ilgą laiką liko Pirmojo pasaulinio karo kovų nuošalyje. Tačiau situacija pasikeitė 1915 m. pradžioje. Nors Vokietijos karinė vadovybė turėjo informacijos apie priešininko pajėgų telkimą Lietuvoje, tačiau tam didelio dėmesio neskyrė, nes panašių melagingų pranešimų sulaukdavo gana dažnai. Miestas buvo paliktas ginti landšturmui (pagalbinės reikšmės karinių pajėgų rezervui, šaukiamam tik karo atveju ir sudaromam iš 17-45 metų, jau atitarnavusių).
Klaipėdai pulti buvo sudarytas ganėtinai stiprus karinis junginys. Jį sudarė 7 pėstininkų batalionai, 1 kavalerijos eskadronas, 2 jūrų pėstininkų kuopos, prie jų prisijungė Rygos ir Liepojos pasienio apsaugos daliniai bei 270-ojo Gatčinos pulko 1 batalionas. Klaipėdos puolimo grupė buvo sustiprinta 8 senais artilerijos pabūklais. Puolimas vyko dviem kryptimis – pro Nemirsetą ir Laugalius. Pro Nemirsetą žygiavo apie 8000 karių grupė, o pro Laugalius – apie 3000.
Veržimasis link Klaipėdos prasidėjo 1915 m. kovo 17 dienos rytą. Siaučiant pūgai 8000 Rusijos karių grupė peržengė sieną ties Nemirseta. Žygiuodami į Klaipėdą Rusijos kariai degino pakeliui esančias sodybas ir kaimus. Nėra tiksliai žinoma, kokios pajėgos buvo paliktos ginti Klaipėdos miesto, kadangi šiame fronto ruože vyko tik nedideli pasienio susirėmimai. Todėl manoma, kad miestą saugojo tik nedidelė karinė įgula. Kadangi trūko karių į miesto gynybą buvo įtraukti ir vietos gyventojai. Jie buvo apginkluoti ne tik šautuvais, bet ir rankinėmis granatomis, kulkosvaidžiais.
Žuvė rusų kariai Liepojos gatvėjė, 1915 m. kovo mėn.
Žuvė rusų kariai Liepojos gatvėjė, 1915 m. kovo mėn.
1915 m. kovo 17 d. vakare įvyko Vokietijos ir Rusijos pajėgų susidūrimas. Nepaisant kiekybinio pranašumo Rusijos kariams nepavyko užimti miesto. Lemiamas Klaipėdos miesto šturmas prasidėjo kovo 18 d. vakare. Buvo tikimasi prisidengti tamsa. Tačiau šiuos planus sužlugdė Klaipėdos gynėjai, kurie nukreipė į puolančius priešininkus akinamą prožektorių šviesą. Tačiau Rusijos pajėgoms vis dėlto pavyko įsiveržti į miestą. Mieste Vokietijos kariai susimaišė su vietos gyventojais. Į įsiveržusią Rusijos kariuomenę imta šaudyti pro namų langus ir gatvių barikadas. Klaipėdoje užvirė gatvių mūšiai. Nepaisant Klaipėdos gynėjų pastangų, po vidurnakčio mieste jau šeimininkavo Rusijos kariai. Klaipėdos landšturmo kuopa turėjo atsitraukti į uosto ruožą. Iš ten jie persikėlė į Kuršių neriją.
Susprogdintas Klaipėdos vandens bokštas, 1915 m.Rusijos kariuomenė lengvai užėmė Klaipėdą, nes šio krašto kareiviai buvo išsiųsti sustiprinti Gumbinės gynybą. Ši priežastis buvo viena iš tų, kurios nulėmė, kad Rusijos kariuomenei pavyko lengvai užimti Klaipėdą ir miestas nebuvo sugriautas. Po miesto užėmimo kariai pradėjo siautėti, plėšikauti Klaipėdoje. Išgrobstytos maisto ir kitokių prekių parduotuvės, susprogdintas vandens bokštas, iš gamyklų paimti ir į Rusiją išvežti visi įrenginiai. Nuostoliai buvo įvertinti beveik 2 mln. markių.
Po miesto užėmimo Vokietija į šį regioną pradėjo siųsti papildomus, jau ne tik landvero ir landšturmo, bet ir reguliariosios kariuomenės dalinius. Kovo 21 d. prasidėjo Vokietijos karių puolimas iš pietų pusės. Po įnirtingų gatvės mūšių miestas buvo išlaisvintas ir išliko Vokietijos teritorijos dalis iki 1919 m. Pirmąjį pasaulinį karą šio krašto žmonės jautė tik 14 mėnesių, per tą laiką didesnių žmonių aukų ar pastatų sugriovimų nebuvo.
Klaipėdiečiai ypač skatinti didžiuotis Graifsvalde gimusiu, bet Klaipėdoje giminaičių užaugintu Kurtu Volfu (Kurt Wolff). Iki 1917 m. liepos 1 d. šis lakūnas buvo numušęs jau 31 priešų lėktuvą ir Vokietijos "asų lentelėje" puikavosi ketvirtoje vietoje. Kai K. Volfas 1917 m. rugsėjį žuvo Vervike, Belgijoje, jo palaikai buvo pargabenti į Klaipėdą, kur buvo iškilmingai palaidoti didžiules minias sutraukusios ceremonijos metu. www.sanke-cards.com nuotr.
Po karo
Frontui nuslinkus kelis šimtus kilometrų į šiaurės rytus ir rytus nuo Klaipėdos, įtampa mieste nuslūgo. Klaipėdai, kaip ir kitiems Rytų Prūsijos miestams, atstatyti Vokietijoje buvo paskirti specialūs miestai-globėjai. Tokiu Klaipėdos globėju 1915 m. tapo Manhaimas, kuriame buvo įsteigta speciali draugija nuo karo nukentėjusioms Klaipėdos ir Šilokarčemos apskritimis remti. Draugijos surinktos lėšos buvo išdalytos pašalpoms ir išnaudotos infrastruktūrai tobulinti. 
Pirmojo pasaulino karo tematika. Liepojos gatvė. Leidėjas: Joseph Cohn Buchhandlung, Memel.Karo kreditavimo poreikis vertė Vokietiją skolintis, o tai sukėlė infliaciją ir kūrė palankią terpę spekuliacijoms. 1916 metų vasaros pabaigoje buvo paskelbta apie mėsos kortelių įvedimą Klaipėdos mieste ir krašte, o jau 1916 m. spalio 2 d. mėsos kortelės buvo įvestos visoje Vokietijoje. Tokios pat kortelės galiojo duonai ir jos produktams, o gyventojams buvo nustatyta per dieną suvartojamų miltų norma.
Karas baigėsi 1918 m. lapkritį sudarius Kompjeno paliaubas, tačiau šios paliaubos iš tiesų reiškė tik ilgo ir sudėtingo stabilizavimo etapo pradžią. Grįžtantys iš fronto demobilizuoti kariai su sužalota psichika, sugriauti žmonių likimai, socialinės tvarkos atkūrimas jos radikalios kaitos sąlygomis, karo metais prarasto turto atkūrimas - visa tai dar ilgus metus tarytum šleifas lydėjo klaipėdiečius. Vieniems šis karas tapo viso likusio gyvenimo trauma, kuria dalis politikų, deja, netruko pasinaudoti. Karo pasekmės dar ilgai bus jaučiamos kitose įvykiuose – 1920-1923 m. prancūzmečio laikotarpio, 1923 metų, o galiausiai 1939 m. ir Antrojo pasaulinio karo įvykiuose.
