Didžiąją dalį savo istorijos Klaipėda priklausė Prūsijai, o vėliau – Vokietijai. 1920 m. pagal Versalio taikos sutartį Vokietijos žemės, buvusios šiauriau Nemuno, sudarė Memelio kraštą (vok. Memelland). Pagal Versalio sutartį ši teritorija nebuvo perduota Lietuvai, nes tada Lietuva dar nebuvo tarptautinės bendrijos pripažinta valstybė. Memelio kraštas buvo atskirtas, nes didžiąją dalį jo gyventojų sudarė lietuviai (išskyrus patį Memelio miestą, t. y., Klaipėdą).

Klaipėdos užėmimas (sukilimas) – Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos karinė akcija 1923 metais. Tarpukario istoriografijoje įsivyravęs požiūris į sukilimą kaip į vietinių gyventojų pastangas susilieti su Lietuva, buvo ne tik puikus pavyzdys ugdant lietuvišką tautinę savigarbą, bet kartu sudarė prielaidas nekorektiškai interpretuoti svarbų XX amžiaus Lietuvos istorijos įvykį. „Sukilimo“ stereotipas, tarptautinės nuomonės vardan neigęs esminį Lietuvos vyriausybės vaidmenį Klaipėdos krašto užėmime 1923 m., išliko gajus ištisus dešimtmečius. Visiškai priešingai šiuos įvykius istorikai pradėjo vertinti tik XX a. pabaigoje.

Klaipėdos krašto konvencija – tarptautinė sutartis tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos valstybių, įteisinusi ir reglamentavusi autonominę Klaipėdos krašto priklausomybę Lietuvos Respublikai. Pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje.

Klaipėdos kraštas 1923-1939 m.Klaipėdos kraštas (vok. Memelland) – šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą 1919–1939 m. egzistavęs teritorinis vienetas. Plotas 2416 km², ilgis 140 km. Jį sudarė dabartinių Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Kretingos rajonų, Pagėgių savivaldybės teritorija, Klaipėda ir Neringa.

Priešistorė

Nuo 1920 m. Lietuva ir Vokietija palaikė gerus santykius, nes juos vienijo bendras priešiškumas lenkams. 1928 m. po ilgų ir sudėtingų derybų, Lietuva su Vokietija pasirašė sutartį, kuria Klaipėda buvo priskirta Lietuvai.