Senasis uostamiestis

Kelionę į Klaipėdą laivininkystės bendrovė sureguliavo taip, kad Klaipėdoje keleiviai atsidurtų ankstyvą rytą, nors ir reikėjo susitaikyti su faktu, jog porą valandų garlaivis bus priverstas pūškuoti perpus mažesniu greičiu. Kurgi reikėjo dėtis mieste atvykus naktį? Artėjant prie Klaipėdos, nakties vėsoje sužvarbę keleiviai susiburdavo laivo pirmagalyje ir stebeilijusi į ūkanas laukdami, kol iš jų išnirs miestas. Tačiau dažniausiai tai būdavo didis kantrybės išbandymas — matėsi tik Kuršių nerijos žema miškinga pakrantė, ties kuria netrukus tarsi plonas brūkšnys išryškėdavo baltai ir raudonai dažytas švyturys. Tuo tarpu miesto — nė ženklo.

Klaipėdos uostas po Didžiojo 1854 m. gaisro. G.Waldhauerio graviūra.Ir štai pasirodo „pasiuntinys". Iš kurios pusės jis atvyko, nebuvo įmanoma nustatyti, tarsi iš niekur jis iškilo ir plaukė tiesiai link laivo iš paskos vilkdamas ilgą dūmų vėliavą - locmanų garlaivį. Kiekvienas nors kiek suprantantis apie laivybą nusistebėdavo. Jis visai neatrodė panašus į locmanų laivą, greičiau jį buvo galima palaikyti garlaivio ir jachtos hibridu. Santykinai didelis ir labai grakščių formų, su elegantišku kliperšteveniu, dviem pasvirusiais stiebais ir storu kaminu. „Vbn Schlieck-mann" - skelbė didelės raidės ant balto antstato. Iš jo išlaipindavo locmaną, o paskui jis nudūmdavo pakrantės link. Laivai judėjo lėtai palei pakrantę, praplaukdami keletą uosto teritorijų, rūpestingai atskirtų nuo marių akmeniniais molais, kol sustodavo prieš pat Dangės žiotis, prie trumpos krantinės Šiaurės rage. Tikriausiai vien formalumo dėlei laivą laukė keli muitininkai ir visas būrelis viešbučių tarnautojų. Prireikdavo valandžiukės, kol į visas puses išsibarstė penkiasdešimt ar šešiasdešimt keleivių ir kol buvo laivan sulaipinti į Karaliaučių keliaujantieji. Taip buvo atvykstama į Klaipėdą, naudojantis „Seedienst Ostpreussen" paslaugomis.

Nereikėtų manyti, jog Klaipėda gyveno iš užsieniečių atvykėlių srauto. Klaidingas ir įspūdis, kad tai tykaus ir kiek svajingo miesto būta. Žinia, Klaipėdos negalėjai pavadinti nei „vartais į pasaulį", nei didelės svarbos perkrovimo uostu. Nebuvo prekybinio užnugario, t. y. trūko rajonų, esančių netoli ekonominio centro. Reikėjo šiek tiek laiko, norint suvokti, kur slypėjo uosto ir miesto reikšmė.

Trečiajame dešimtmetyje Klaipėdos pirklių iniciatyva buvo atlikti didelės apimties uosto rekonstrukcijos darbai. Atnaujintas Žiemos uostas, pastatytas kuro rezervuaras, o pietinė balasto aikštės krantinė, kurioje anksčiau burlaiviai pasiimdavo balastą arba ji iškraudavo, kai reikėdavo plaukti be krovinio, pavirto moderniu krantinių kompleksu, aprūpintu naujoviškais kraunamaisiais kranais. Krantine galėjo naudotis iki 8 000 tonų talpos laivai. Naujas beveik tūkstančio kvadratinių metrų krantinės angaras papildė teritoriją ir pavertė ją tinkama priimti turistinius garlaivius. Nepamiršta įrengti ir tais laikais itin modernią radijo stotį.

Prie pietinės balasto aikštės krantinės šliejosi locmanų uostas ir artimiausioje kaimynystėje įsikūręs iš geltonų plytų pastatytas, iš toli matomas locmanų bokštas su locmanų tarnybiniu pastatu. Buvusi Navigacijos mokykla stovėjo prie šiaurinio molo „šaknies" fasadu į marias.

Į šiaurę nuo šio pastato stūksojo pradžioje minėtas švyturys, kurio žiburys esant geram matomumui buvo regimas dvidešimties jūrmylių atstumu.