1869 m. dešiniajame Danės krante pradėjo veikti kaulamilčių fabrikėlis. Kaulų miltai buvo vartojami trąšoms, o taip pat kaip filtruojanti medžiaga cukraus gamyboje. Apie 1880 m. iš fabrikėlio išaugo mineralinių trąšų gamykla, kuri priklausė "Union" trąšų fabrikui Ščecine. XIX a. pabaigoje ši nuo gaisro nukentėjusi įmonė buvo atstatyta, o 1928 m. modernizuota. Įmonės teritorija užėmė 123 tūkst. kv. metrų, kuriuose stovėjo apie dvidešimt pastatų. Fabrikui priklausė ir 400 metrų Danės krantinės.
Kadangi upe buvo vežiojami turistai, ant kranto stovinčių statinių architektūrai buvo skiriama daugiau dėmesio. Vieno išvaizdaus pagrindiniu fasadu atgręžto į upę raudonų plytų pastato viršus baigėsi laiptuotu frontonu, o sienas skaidė lizenos. Šalia šio pastato palei krantinę stovėjo septyni suglausti fachverkiniai sandėliai, galais atgręžti į upės pusę. Taip jie užstojo neišvaizdų gamybinį kiemą.
Iš kieme stovėjusių pastatų išsiskyrė septynių aukštų fachverkiniai bokštiniai rezervuarai, kuriuose krentančio vandens srovėmis buvo atšaldomos sieros dujos. Bokštai buvo trisdešimties metrų aukščio ir penkių metrų skersmens. Virš fabriko kilo 65 metrų kaminas. Kiti įmonės pastatai buvo žemesni mūriniai arba fachverkiniai. Trąšų fabrikas bėgiais buvo sujungtas su miesto pramoniniu geležinkeliu.
Savotiška nunykusio Pelenyno tąsa buvo dideli sandėliai, kuriuos XX a. pradžioje prie Danės pasistatė "Union" mineralinių trąšų fabrikas. Tai buvo septynių suglaustų sandėlių kompleksas. Žiūrint iš tolo, šio komplekso vaizdas buvo dinamiškas - dvišlaičių stogų siluetai sudarė vientisą dantytą juostą. Visiškai naujai buvo sutvarkytas ir pastatų vidus. Vietoje tradicinių medinių stulpų stogą laikė įstrižos medinės konstrukcijos, apačioje atremtos į sienoje įmūrytas konsoles, kurios, išsikišusios į išorę, buvo savotiški dekoratyviniai elementai.
Sandėliuose be stulpų buvo galima geriau organizuoti pervežimo ir pakrovimo darbus, panaudoti mechanizmus. Čia buvo saugomos laivais atgabentos žaliavos ir įmonės produkcija. Šie statiniai ir dabar paįvairina Danės krantinę.
O po Antrojo pasaulinio karo superfosfatą (30-50 tūkst. t per metus) gamino Klaipėdoje 1947-1956 m. veikęs superfosfato fabrikas nauju pavadinimu „Artojas“ (buv. „Union“). Vėliau, po fabriko Artojų gatvėje rekonstrukcijos čia iki 1996 metų veikė cheminių elementų fabrikas "Sirijus".
/Parengta pagal J.Tatorio knygą "Senoji Klaipėda"/