Šaltkalvių gatvėRašytiniuose šaltiniuose jau XVI a. minimi Klaipėdos kalviai. Jie, vėliau ir šaltkalviai, aprūpindavo miesto statybas kaltinėmis vinimis, darė durų ir langų apkaustus, vėjarodžius, gatvės žibintus, turėklus, dureles ir apkaustus krosnims, rankenas, užraktus, o vėliau ir santechnikos bei šildymo sistemas. Besivystant Klaipėdos pramonei, vietiniai kalviai privalėjo taikyti ne tik įvairias technologijas, bet ir gaminti vis naujas gaminių rūšis, pvz., kalti prietaisus, palengvinančius pastangas nusiauti aulinius batus ar apsaugines besisukiojančias pagal vėjo kryptį užsklandas, gaubiančias kaminus - kad juose Klaipėdoje siaučiantys dažnai net labai galingi vėjai neužpūstų kalvių žaizdrų ar miestelėnų kūrenamų krosnių liepsnos.

Kalvystės mados dažniausiai atsklisdavo iš Vokietijos. Bet įvairių kaltinių daiktų pirkliai parsiveždavo ir iš kitų šalių. Vietiniai kalviai tuojau puldavo studijuoti ir kopijuoti įvairius daiktus, pradedant krosnių, židinių grotelių piešiniais ar raštais, baigiant stovais skėčiams.

XIX a. viduryje Klaipėdos krašto kalviai pradeda lieti ir kalti metalinius kryžius bei kapinių tvoreles. Tikėtina, kad jos taip pat buvo nusižiūrėtos Europos liuteroniškose šalyse. Jos plačiai pasklido po visą Klaipėdos kraštą. XIX a. pabaigoje Klaipėdoje buvo keletas ypatingus pėdsakus kalvystėje palikusių kalvių: Kepėjų g. 10, Puodžių g. 14, Šaltkalvių g. 2 namo statinių kompleksas.

Mažojoje Lietuvoje buvo žinoma apie dvylika įvairaus profilio kalvių: vario, spynų, pasagų, ginklų, įrankių, peilių, vinių, vežimų, kaustymo, inkarų kalikų ir kt. Didžiausią paklausą turėjo arklių kaustytojai, todėl Kalvių gildija rengdavo 3 mėnesių arklių kaustymo kursus, tačiau verstis arklių kaustymu buvo leidžiama tik išlaikius egzaminą.

XIX a. pabaigoje Šaltkalvių gatvėje įsikūrė garsus Klaipėdoje ir visame krašte kalvis Gustavas Katzkė su savo mokiniais. Būdamas 27 metų 1895 m. jis įkūrė savo kalvę, kurioje sėkmingai dirbo ir ugdė jaunuosius kalvius iki 1943 m., kai jis pasitraukė į Vokietiją.