Kasmet pirmąjį rugsėjo sekmadienį Europoje švenčiama Žydų kultūros paveldo diena. Ji minima ir Klaipėdoje, kurioje nuo seno gyveno, dirbo ir kūrė žydų bendruomenė.

Kaip žydai atkėliavo į Klaipėdą

Memelyje žydai pasirodė, ko gero, XV amžiuje, nors pirmajame dokumente jie paminėti 1567 metais. Beje, apie juos galima kalbėti su didele išlyga – 1567 metų balandžio 20 dieną Prūsijos didysis hercogas Albrechtas visiems žydams skyrė 21 dienos terminą išvykti iš miesto ir niekada į jį negrįžti. Draudimas galiojo iki XVII amžiaus vidurio. Tačiau ir jį panaikinus žydų buvimą Memelio krašte griežtai ribojo laikas bei erdvė. Specialiai aptarta atvykusių ir mieste iki penktadienio užtrukusių žydų komersantų teisė jame likti ir šeštadienį (žydų religija tą dieną neleidžia dirbti ar imtis bet kokios kitos veiklos, nesusijusios su pamaldomis). Tačiau sekmadienio rytą jie privalėjo išvykti iš Memelio.

Tik 1662 metais žydams (suprantama, ne visiems, bet vienam konkrečiam komersantui) buvo dovanota teisė apsigyventi mieste – Brandenburgo kurfiursto Fridricho Vilhelmo valia. Jis buvo suinteresuotas stiprinti prekybos ryšius su Memeliu. Pirmuoju žydu klaipėdiečiu tapo Mošė Jakobsonas jaunesnysis. Tačiau po kelerių metų už pernelyg aktyvų spekuliavimą druska jis buvo išsiųstas iš miesto kartu su visais vaikais ir namiškiais.

Net ir XVIII amžiuje tebegaliojo draudimas žydams gyventi Memelyje. 1777 metais prekybos reikalai į miestą atvedė Mozę Mendelsoną. Jis buvo ne tik komersantas, bet ir garsus žydų filosofas (žydų mokymo – Paskalos - dvasinis tėvas) bei kompozitoriaus Felikso Mendelsono-Bartoldžio (visiems žinomo vestuvių maršo autoriaus) senelis. Tai, kad buvo žinomas Europoje, nepadėjo M. Mendelsonui gauti teisę apsigyventi Memelyje. Jis buvo priverstas įsikurti Karaliaučiuje.

Padėtis pasikeitė tik po šimtmečio. Didžioji prancūzų revoliucija sulygino žydų ir kitų Prancūzijos piliečių teises. Vėliau revoliucinė naujovė paplito Napoleono užkariautose šalyse ir ten iš dalies išliko net ir jį nuvertus. Patogi vieta (stambus neužšalantis uostas ir autonomija toli nuo Prūsijos sostinės) bei sėkminga konjunktūra (tarkime, Krymo karas, izoliavęs Rusiją nuo įprastų prekybos kelių) pastebimai padidino žydų gyventojų Memelyje skaičių: 1813 metais – 45 žmonės, 1867 m. - 887, 1880 m. - 1214. Pirmoji žydų šeima, gavusi vietos gyventojų teises, buvo iš Tarogeno (Tauragės) atvykęs Beras Kogenas su sūnumis Josifu, Aronu ir Šmueliu. Memelyje jie pasivadino Valdais ir čia pradėjo stambią prekybą anglimi.

Labai svarbi aplinkybė buvo Prūsijos pilietybė: Rusijos žydus iš Memelio ne kartą išvarė, jie pirmieji tapo antisemitizmo aukomis – ir valstybinio, ir buitinio.

Kėlė krašto ekonomiką

Pietinė miesto dalis, kurioje buvo daugelis žydų bendruomenės objektaiVokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, krašte pasikeitė valdžia – Versalio sutartimi jis buvo perduotas Prancūzijos mandatui. Prancūzijos valdžia panaikino visus apribojimus žydams – ne Vokietijos piliečiams.

Kai Klaipėdos kraštas buvo grąžintas Lietuvai, mieste toliau daugėjo gyventojų žydų - nuo 2000 žmonių 1910 metais (9 proc. visų miesto gyventojų) iki 7000 1939-aisiais (14 proc.).

Krašto ekonomikoje žydai užėmė nemenką vietą, įkūrė daug maisto produktų gamybos, medžio apdirbimo, tekstilės, laivų remonto pramonės įmonių. Jie buvo tarp kurorto verslo pionierių – tarkime, antrasis Juodkrantėje pastatytas (XIX amžiaus pabaigoje) didelis viešbutis buvo pavadintas „Tel Avivas“ (išvertus iš senovės žydų kalbos - „Pavasario kalva“).

Pirmąją pasaulyje gintaro kasyklą greta Juodkrantės taip pat įkūrė Memelio verslininkai žydai Vilhelmas Stantjenas ir Moricas Bekeris.

Karas – žydų katastrofa

Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą 1939 metais, žydai bėgo į Lietuvą, daugiausiai į Kauną. 1940 metais sovietų kariuomenei okupavus Baltijos šalis, daugelis jų tapo Stalino lagerių kaliniais. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, ši nelaimė juos išgelbėjo – 1941 metais hitlerininkams užgrobus Lietuvą, išgyveno tik vienetai (Lietuvoje buvo nužudyta 220 tūkstančiai žydų, t.y. apie 90 proc. čia gyvenusių žydų).

Žydai bėga is Memelio, 1939 m. kovasŽydų šeima bėga is Memelio, fone uniformuoti nacistaiDeganti sinagoga Daržų gatvėje, 1939 m. kovas

Klaipėdos žydų bendruomenės memorialinėse kapinėse pasodinta tujų alėja – prisimenant Klaipėdos krašto gyventojus, kurie rizikavo savo gyvybe, o neretai jos kaina gelbėjo žydus, daugelį metų juos slėpė ir maitino. Po kiekvienu iš 29 medžių įrengtas atminimo ženklas su Pasaulio šventuolio vardu (jį suteikia Izraelio katastrofos aukų muziejus Jad Vašem).

Žydų aukų atminimo alėjaAtminimo akmuoŽydų aukų atminimo lenta

Ritualinių pastatų neišliko

Mieste ilgai nebuvo žydų kapinių, todėl žydams kildavo didelių sunkumų. Mirusiųjų kūnus tekdavo slapta vežti į Rusijos imperiją arba Lietuvą. Kartą Memelyje netikėtai mirė žydas prekiautojas. Jo kūną pasodino į vežimą, į burną įkišo uždegtą pypkę ir taip pervežė per sieną.

1823 metais miesto pakraštyje, ant buvusio tvirtovės pylimo magistratas žydams skyrė vietos bendruomenių ir ritualinių pastatų – sinagogai, ligoninei ir kapinėms – statyti. Šioje vietoje (kur dabar yra Žiedų ir Sinagogų gatvės) ir šiandien įsikūręs Klaipėdos žydų bendruomenės centras.

Žydai į miestą vyko iš visur - iš Prūsijos, Rusijos, kitų Europos šalių. Todėl vieningos bendruomenės mieste nebuvo (suprantama, ir vienos sinagogos). Chasidai (religinio mistinio mokymo, XVIII amžiuje apėmusio Volynės, Galicijos, dalies Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos žydus) šalininkai meldėsi atskirai nuo litvakų (Lietuvos ir Baltarusijos žydų – chasidizmo priešininkų). O šie, savo ruožtu, nemėgo pažangių, „reformuotų“ Vokietijos žydų.

Didžiausia miesto sinagoga „Beit ga-Midraš“ buvo Baderštrasėje 11 (dabar Daržų g. 7, žr. nuotrauką aukščiau). 1939 metais, kai fašistinė Vokietija aneksavo Klaipėdos kraštą, ji buvo sulyginta su žeme – naciai padegė sinagogą ir ją apsupo ugniagesiais, kad ugnis nepersimestų į gretimus namus. Ir šiandien toje vietoje matyti skalda pabarstyti jos pamatai.

Senosios žydų kapinės buvo sunaikintos per sovietmetį, kai šioe vietoje buvo pastatyta radijo stotis su aukšta antena. Šios stoties tikslas buvo sutrikdyti transliacijas iš užsienio. Išlyginant kapinių plotą, beveik visi antkapiai buvo sugriauti, o kai kurie antkapiai buvo įtraukti į didžiulius betoninius blokus, kurie tarnavo kaip antenos fundamentas.Dabartinėje Grįžgatvio gatvėje buvo „vokiška“ sinagoga, 1886 metais pastatyta vietoje buvusio parako sandėlio. Dar viena sinagoga, 1840 metais pirmą kartą paminėta miesto dokumentuose, stovėjo Sinagogų ir Galinio Pylimo gatvių sankirtoje ir priklausė Lenkijos išeiviams. Tačiau paskutinį kartą ji paminėta XIX amžiuje.

1870 metais „vokiečių“ bendruomenės rabinas Icchakas Rulfas įsteigė žydų ligoninę ir globos namus, 1879 metais – mokyklą neturtingiems vaikams. Mieste daugėjant gyventojų žydų, netrukus ligoninėje nebeužteko vietų visiems norintiems. 1896 metais Galinio Pylimo gatvėje pastatyta ir pašventinta ligoninė žydams. Šiandien ten įsikūręs Miesto narkologijos centras. Pastatą supo puikiai prižiūrimas sodas, tačiau 1939 metais jį rekvizavo hitlerininkai.

1879 metais atidarytai mokyklai taip pat netrukus prireikė naujo, didesnio pastato. 1898 metais žydų bendruomenė nusipirko ir mokyklai rekonstravo pastatą Grįžgatvio gatvėje. Šiame pastate mokykla gyvavo iki 1939 metų. Naujosios Lietuvos Vyriausybė 1990 metais pastatą grąžino atgimusiai Klaipėdos žydų bendruomenei. Tačiau ji, neturėdama pinigų bendruomenės gyvenimui palaikyti, sekmadieninei mokyklai išlaikyti ir vargstantiems padėti, buvo priversta pastatą parduoti. Tarp įstaigų, kurių reikia normaliam žydų bendruomenei gyvavimui, yra ir mikva – ritualinių apsiplovimų patalpa. Nuo 1858 metų Memelio mikva buvo šiandieninėje Skerdėjų gatvėje. Po Antrojo pasaulinio karo mikvos pastatas ne kartą buvo perstatytas. Šiandien jau niekas neprisimena jo žydiškos praeities.

Klaipėdos žydai šiandien

1990 metais, atgimus Lietuvos valstybei, atsinaujino ir Klaipėdos žydų bendruomenės gyvenimas. Bendruomenė, kurioje dabar yra apie 300 narių, sudėtingu pereinamuoju laikotarpiu aktyviai padėjo skurstantiems žydams, atnaujino pamaldas sinagogoje, atidarė sekmadieninę mokyklą vaikams ir kolelį (religinio švietimo centrą) suaugusiems. Veikia klubai „Chesedas“ (vienija vyresnio amžiaus žmones) ir „Gešeras“ (jaunesniems). Bendruomenės nariai prižiūri fašistinio genocido aukų masinių kapų paminklus, kartu švenčia žydų šventes, jų vaikai važinėja į vasaros ir žiemos švietimo bei sveikatinimo stovyklas.
Žydų kapinių koplyčia iki karoKlaipėdos žydų bendruomenė

 /Parengta pagal Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininko Felikso Puzemskio medžiagą ir foto-archyvus/