Sena karčema, vadinta Vokiečių namais (Deutsches Haus) ir pastatyta XIX a. pirmojoje pusėje, tebestovi Turgaus aikštės gale (Nr. 23). Kaip rašo J.Tatoris knygoe "Senoji Klaipėda", tuo metu karčemų statybą mieste skatino aktyvėjanti prekyba su kitais miestais. Svarbi buvo trasa Berlynas-Peterburgas, ėjusi per Kuršių neriją ir Klaipėdą. Kiekvienas šiuo keliu vykstantis keleivis pusdieniui sustodavo Klaipėdoje, dažnai ir nakvodavo. Tik po 1831 m. įvykių Lietuvoje ir Lenkijoje (kai judėjimas per sieną buvo suvaržytas) daug Klaipėdos karčemų užsidarė. Panaši situacija buvo ir po 1863 m. sukilimo. Taigi Vokiečių namų viešbutis atspindi tarpmiestinių ryšių ir Klaipėdos karčemų klestėjimo laikotarpį.
Apie šio komplekso dydį galima spręsti iš varžytynių skelbimo, kurį 1837 m. išspausdino miesto laikraštis. Rašoma, kad karčema mūrinė, dviejų aukštų, kad yra atskira alaus darykla ir arklidės. Minima, jog jau keletą metų karčemoje prekiaujama bakalėjinėmis prekėmis ir gėrimais. XIX a. vidurio plane šios karčemos-viešbučio kieme pažymėta daugiau negu minėta medinių bei fachverkinių pastatų, taip pat du šuliniai, kurie aprūpindavo karčemą, alaus daryklą ir tvartus vandeniu.
Šios karčemos vaizdą yra nupiešęs dailininkas G. Valdhaueris. Dydžiu, puošnumu, proporcijų darna pastatas išsiskiria iš aplinkinių turgavietės namų. Pagrindinis, dviaukštis fasadas atgręžtas į turgavietę. Ryški klasicizmo stiliaus įtaka: fasadas suskaidytas į tris lygias dalis, kurių kiekvienoje po tris langus. Centrinė dalis - rizalitas šiek tiek išsikišusi. Iš turgavietės pusės buvo dvejos durys: vienos į parduotuvę-restoraną, kitos (centrinės) į karčemninko butą ir į antrąjį aukštą, kur buvo viešbučio, kambariai. Pagrindinį fasadą puošė drėgname tinke išraižyta ornamentinė juosta. XX a. pirmojoje pusėje, nors pastate dar veikė restoranas ir buvo išlikęs senasis pavadinimas, karčema jau buvo virtusi nuomojamuoju namu: čia gyveno daugiausia seni vieniši žmonės.