Henrikas ŠlymanasHenrikas Šlymanas (1822-1890) – vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas. Henrikas Šlymanas gimė 1822 m. sausio 6 d. neturtingo pastoriaus šeimoje, Noibukovo kaimelyje prie Baltijos jūros, Vokietijoje. Jo tėvas Ernstas Šlymanas (1780-1870 m.) buvo vietos pastorius. Po metų šeima persikėlė gyventi į Ankeršageną, kur ir prabėgo H.Šlymano vaikystė. Tėvas dažnai sūnui pasakodavo senovės legendas apie Pompėjos žlugimą, Trojos karą ir kt. Kai Henrikui sukako aštuoneri, tėvas sūnui padovanojo iliustruotą Liudviko Jererio „Pasaulinę istoriją vaikams“. Vaikas nuo vaikystės svajojo surasti ir atkasti Trojos miestą.
Mokslai ir darbas
1831 m. jaunąjį Henriką auklėti pasiėmė dėdė Fridrikas. Šis jaunuoliui leido privačiai mokytis lotynų kalbos pas Karlą Andresą. Kartą Henrikas lotynų kalba parašė apsakymą apie Trojos karą. Matydamas mokinio pasiekimus lotynų kalboje, Andresas nutarė leisti jaunuolį mokytis į gimnaziją. 1836 m. H. Šlymanas baigė mokyklą ir pradėjo dirbti padėjėju Herr Holtz's maisto prekių parduotuvėje Furstenberge, netoli Berlyno. Po penkerių darbo metų, dėl ligos, buvo priverstas palikti darbą.
1841 m. H. Šlymanas pėsčias išėjo ieškotis darbo į Hamburgą. Laive „Dorothea“ įsidarbino junga ir lapkričio 28 d. išplaukė į Venesuelą, bet laivas pateko į audrą ir nuskendo. H. Šlymanui ir dar aštuoniems jūreiviams pavyko išsigelbėti: jie valtimi pasiekė Olandijos krantą. Prūsijos konsulas Amsterdame padėjo jaunam jūreiviui. Po gydymosi ligoninėje jį įdarbino prekybos kompanijoje Hoyack & Co. Darbas buvo nesunkus ir H. Šlymanas turėdamas darbe daug laisvo laiko, pradėjo savarankiškai mokytis užsienio kalbų. Per tris metus jis sugebėjo išmokti olandų, anglų, prancūzų, italų ir portugalų kalbas.
1844 m. H. Šlymanas įsidarbino B. H. Schröder & Co prekybos kompanijoje. Čia jis pradėjo mokytis rusų kalbos ir jau po pusantro mėnesio sugebėjo rusiškai rašyti tarnybinius laiškus į Rusiją. Daug žadantį darbuotoją kompanija komandiravo dirbti į Sankt Peterburgo atstovybę. 1846 m. sausį 24-metis H. Šlymanas išvyko į Rusiją.
Atvykęs į Rusiją H. Šlymanas, be darbo keliose vokiečių firmose, įkūrė savąją ir greit pasiekė komercinių aukštumų. Prekiavo įvairiomis žaliavomis: Čilės salietra (parako komponentė), guma, cukrumi, bet pagrindinė prekė buvo indigo (melynos spalvos pigmentas). Komercinius sandorius sudarinėjo visame pasaulyje, o jo verslo atstovybės buvo Maskvoje, Paryžiuje, Londone ir Amsterdame. 1847 m. jisd priėmė Rusijos pilietybę ir tapo „Andrejumi Aristovičiumi“. Palaipsniui H. Šlymanas tapo vis įtakingesne asmenybe Rusijos verslo pasaulyje. Jam buvo suteiktas garbės piliečio vardas ir savo naująją gimtinę jis vadino „mano mylimoji Rusija“.
H. Šlymanas turėjo 2 jaunesnius brolius – Liudviką ir Paulių. Paulius padėjo jam verslo reikaluose Sankt Peterburge, o Liudvikas 1850 m.mirė nuo šiltinės. Iš Rusijos į Ameriką atvažiavęs H. Šlymanas JAV įsteigė banką ir pradėjo perpardavinėti aukso smėlį. Naujas verslas jam atnešė didelį pelną. Jam būnant San Franciske, Kalifornija buvo prijungta prie JAV. Taip H. Šlymanas automatiškai tapo JAV piliečiu.
1852 m. rugpjūtį 30-metis H. Šlymanas sugrįžo į Sankt Peterburgą, o spalio 12 d. vedė Jekateriną Petrovną Lyžiną. Nors jie susilaukė vaikų – jų šeimyninis gyvenimas nesusiklostė.
H. Šlymanas ir Klaipėda
Todėl visas savo jėgas H. Šlymanas skyrė verslui. Viename savo laiškų jis rašė, kad labai daug dirba, nes be darbo jis eina iš proto ir jokios linksmybės jam neįdomios. 1853 m. prasidėjo Krymo karas, kurio dėka jis dar labiau pralobo. Tikėdamasis, kad anglai blokuos Rusijos prekybos uostus ir prekių tiekimas sutriks, H. Šlymanas naudojosi Klaipėdos uostu, tuomet priklausiusiu neutraliai šaliai Prūsijai, ir pelningai gabeno prekes į Rusijos gilumą. Šiam verslui jis investavo didelę sumą ir išvyko į Klaipėdą koordinuoti prekių atkrovimo, bet 1854 m. atvykęs pamatė visiškai sudegusį miestą. Laimei, sandėliai, kuriuose buvo saugomos H. Šlymano prekės, išliko ir jos buvo parduotos už dvigubą kainą.
1861 m. Rusijos vyriausybė ruošėsi ant didelio formato popieriaus lapų paskelbti baudžiavos panaikinimo manifestą. H. Šlymanas pasistengė supirkti kiek galima daugiau šio popieriaus, o paskui jį pardavė labai užkėlęs kainą. Akivaizdus sukčiavimas ir nekokybiškos prekės neliko nepastebėta imperatoriaus. Kada H. Šlymanas norėjo pradėti archeologinius kasinėjimus Ukrainos kurganuose ir pateikė prašymą įvažiuoti į Rusiją, imperatorius Aleksandras II rezoliucijoje užrašė: „Tegu atvažiuoja – pakarsime“.
Trojos atradėjas
H. Šlymanas ir V. Derpfeldas prie Liūto vartų MikėnuoseŠlymanas fanatiškai tikėjo savo tiesa, jog Homero aprašyta šalis ir įvykiai turi realų pagrindą. 1871 m. Viduržemio jūros pakrantėje po Gisarliko kalva Turkijoje jis pradėjo kasinėjimus, vadovaudamasis intuicija ir vaikišku įsivaizdavimu apie didingą antikinį miestą, negailestingai nuimdamas idealų neatitinkančių statinių liekanas. Iš požemių kilo sienų liekanos ir bokštų pamatai, tačiau H. Šlymanui atrodė, jog tai niekingi kaimo trobesiai, nepanašūs į Priamo miestą. Kasinėjimai buvo tęsiami antrus, trečius metus. Šlymano darbininkai atrado galingo statinio pamatus su gaisro liekanomis, kuriuos tuojau pavadino Priamo namu. Jo kampe archeologas aptiko lobį, kuris išgarsino Šlymaną visame pasaulyje: pusantro kilogramo aukso, 24 vėriniai, 6 apyrankės, 870 žiedų, 4066 sagės, 600 gramų talpos auksinis butelis, 2 nuostabios diademos, grandinėlės, daugybė smulkių papuošalų. Pagal sutartį, pasirašytą su osmanų vadovybe, pusę radinių archeologas turėjo perduoti Turkijai, tačiau jis to daryti neketino. Su Sofijos pagalba jie paslėpė lobį ir išvežė jį į Europą. Lobis buvo pats tikriausias įrodymas apie surastąją Troją.
Trojos „Priamo lobis“Sensacija skambėjo viso pasaulio laikraščiuose, žmonės patikėjo paprasto žmogaus, savo proto ir valios pastangomis tapusio milijonieriumi, sėkme. Kad reklaminis bumas nenusilptų, H. Šlymanas nusamdė agentą spaudai - pirmąjį pasaulyje viešųjų ryšių (PR) specialistą.
H. Šlymano atradimas tapo archeologijos mokslo triumfu. Ji tapo madinga, prestižine specialybe. Visame pasaulyje prasidėjo kasinėjimai. Pats Šlymanas atrado dar vieną lobį, kurį pavadino Agamenono lobiu. Mikėnų kapavietėje buvo surasta keletas kilogramų aukso, pomirtinės kaukės, karūnos, įvairūs papuošalai. Archeologas mėgėjas tapo nacionaliniu Graikijos herojumi.
Atsigręžęs likimas
Profesionalūs archeologai neturėjo fenomenalios H. Šlymano nuojautos ir guvaus proto, tačiau ilgainiui įrodė, kad tikrosios Trojos likučius palaikęs niekingu kaimeliu Šlymanas suardė, ieškodamas savo įsivaizduojamo Iliono, o "Priamo lobis" buvo paslėptas šimtus metų anksčiau nei gyveno Priamas. O Agamenono lobis greičiausiai priklausė tolimam achėjų vado protėviui - mikėnų kapavietė buvo keliais amžiais senesnė už Troją.
Profesionalių archeologų atliekami nauji kasinėjimai triuškino Šlymano atradimus ir puolė barbarišką jo kasinėjimų metodą. Turtuolis jautėsi vis vienišesnis, jo santykiai su žmona Sofija vis blogėjo, kartais jam atsinaujindavo šiltinė. Šlymanas vis prisimindavo savo varganą jaunystę, Amsterdame praleistą žiemą, kai išsigelbėjęs iš sudužusio laivo jis vos nemirė vargšų ligoninėje. Jam atrodė, kad pergudravo likimą, tačiau...
1890 m. gruodžio 26 d. prastai apsirengęs, jokių dokumentų su savimi neturintis senukas sukniubo be sąmonės Neapolio gatvėje ir praeiviai jį nugabeno į vargšų ligoninę. Gydytojai nekreipė į ligonį jokio dėmesio, kol iš netyčia po kaklu atsirišusio maišelio pažiro auksinės monetos. Tą pačią naktį Henrichas Šlymanas mirė.
