Agnesė Miegel (gimė 1879 m. Karaliaučiuje, mirė 1964 m. Bad Nendorfe, kur šiandien veikia memorialinis A. Miegel muziejus). Žymi Rytprūsių poetė, vadinama „Rytprūsių motina". Pirmąją poezijos knygą „Eilėraščiai" išleido būdama dvidešimt dvejų metų. Įgimto talento A. Miegel lydinti literatūrinė sėkmė padėjo įsitvirtinti vokiečių klasikų gretose. A. Miegel poezijoje nemažai eilėraščių, skirtų Rytprūsių miestams, tarp jų — ir Memeliui.
MEMELIS
O mieste prie gelmių, mana širdies gaiva,
O pievų žalumų, o spindinčio vandens šalie!
Dar vaikas aš buvau, kai pirmąsyk tave išvydau
Nuo garlaivio denio, į tėvo ranką įsikibus.
Rodės, lyg eitume per Priegliaus pievas...
Tik tolimesnis mano kelias buvo į tave.
Stovėjom prieky garlaivio, o apačioj
Skyrėsi vanduo, lyg žemę riektų plūgas,
Girdėjome žuvėdrų klyksmą, šaižią jūrų vėjo dainą,
Grandinė kopų ryto skaidroje nutolo,
O dešiniau - vandens šviesos spindėjime žaisminga,
Gležna ir lyg pavasaris gaivi,
Apglėbdama plazdantį burėmis marių žydrį,
Nubėgo pievų juostos žalioji žemuma.
Vandeniu tu slysteli link mus.
Pirma siaurutė juosta, po to — plevenantis rėžis
Nendryno ir žolių, už jo - alksnių miškelis,
Galiausiai - upė, įtekanti į marias tarsi į jūrą.
O čia, lyg pilkas žaisliukas, atrodo, imtum ir ranka pasiektum,
Nendrėmis dengtais stogeliais žvejų kaimas.
Ir štai
Sakingo pušyno dvelksmas. Bet ne iš nerijos slėnio tamsos,
Kur stypčiojo pilkšvai sidabriniai garniai —
Ne už smėlio seklumos, apgaubtos žuvėdrų debesėlio.
Riogsojo malkų krūvos, rusvai auksinės lyg koriai.
Burinės jachtos, baltos tarsi nuotakos,
Sliuogė pro šalį kylančioj audroj.
Kaukė juodieji jūrų garlaiviai,
Iš kaminų kilo dūmai tumulais.
Ir sunkiai prikrauti
Laiveliai su šienu ir malkomis skynėsi kelią srovėje,
Kur žvynuotas plaustas nerangiai sukinėjosi.
Uoste stirksojo stiebų miškas,
Už jų išvydau bokštus ir namus.
Miestas sveikino šiltai, lyg senas pažįstamas.
Mostui pakilo mieliausia ranka
Ir virš manęs suskambo tėvo balsas:
„Pažvelki, vaike, - tai Memelis!"
