Alfonsas ŽalysAlfonsas Žalys (1929.10.05 – 2006.12.12) – sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos politikos bei visuomenės veikėjas.
Biografija
Mokėsi Šiauliuose, Telšiuose, Lyduvėnuose, Šiluvoje, Radviliškyje. 1950–1953 m. tarnavo sovietų armijoje. 1953–1957 m. Tytuvėnų rajono laikraščio redakcijos korespondentas, 1954–1957 m. LLKJS Tytuvėnų rajono I-asis sekretorius. Nuo 1955 m. TSKP narys.
1957–1961 m. mokėsi Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kurią baigęs išvyko į Klaipėdą. 1964 m. baigė studijas VU Ekonomikos fakultete. 1961–1969 m. LKP Klaipėdos miesto komiteto sekretorius. 1969–1990 m. Klaipėdos miesto tarybos Vykdomojo komiteto pirmininkas. Nuo 1971 m. kandidatas į LKP CK narius. 1985–1990 m. LTSR AT Prezidiumo narys.
1990–1992 m. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Savivaldybių reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas. 1993–1999 m. Klaipėdos miesto savivaldybės vyriausiasis specialistas, Martyno Mažvydo paminklo organizacinio komiteto pirmininkas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus konsultantas.
1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, 1995–1998 m. Lietuvos liberalų sąjungos, 1999–2001 m. Lietuvos centro sąjungos narys.
1990–1995 m. Klaipėdos miesto tarybos deputatas, 1995–1997 m., 1998–2000 m. ir 2001–2003 m. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys.
Apdovanojimai:
1982 m. LTSR valstybinė premija;
Lietuvos nepriklausomybės medalis;
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius;
Klaipėdos universiteto Garbės daktaras;
Klaipėdos miesto Garbės pilietis.
Valdžia mieste ir tarnystė žmonėms
Šio žmogaus nuopelnai Klaipėdai bus minimi dar ilgai ir po mūsų. Šį Žmogų paprastai taip visi vadino ir vadina – be vardo. Jis tiesiog Žalys, ir visiems aišku.Žalys nieko nesiekė sau asmeniškai. O tai, kas padaryta Klaipėdai, – vien išvardyti tik svarbiausiuosius objektus prireiktų nemažai laiko.Tada nieko neturėdamas, vien organizacinėmis pastangomis su bendraminčiais galėjai pasiekti daug.
Nereikėtų pamiršti, kad ir Žalio laikais buvo nesėkmingų sprendimų. Su ideologijos durniais ir ne durniais taip pat reikėjo skaitytis. Ne be „centro“ buvo formuojama erdvė Lenino paminklui (dabar Atgimimo aikštė.) Nugriovė senąją gaisrinę! Daug iečių sulaužyta. Išardė senųjų kapinių paskutinį likutį – dar daugiau iečių sulaužyta. Visuomenė, intelektualai, net žiniasklaida tam nebuvo abejingi. Tačiau viršų ėmė ne tos jėgos. Žalio galia buvo didelė. Jis išnaudojo visas įmanomas to meto galimybes daryti tai, ką dar gali padaryti, ko niekada nebuvo ir negalėjo būti nurodymuose „iš aukščiau“.
Valdžioje atsakinguose postuose dirbo garbingi vyrai ir moterys, stipri, stabili komanda. Kurioje vietoje buvo kyšininkai, piktnaudžiautojai – nelengva besupaisyti. Žinoma, kad buvo. Bet strateginius miesto gyvenimo reikalus sprendė rimti žmonės – Vykdomojo komiteto skyrių vadovai, įvairių įmonių, įstaigų vadovai, kurie dažnai būdavo ir miesto tarybos deputatai. Neparengtų, su specialistais iki plonumo neišdiskutuotų klausimų Žalio pirmininkaujamuose posėdžiuose geriau nerodyti – bus blogai. „Žalys per koridorių eina, mes visi pasitempiame! Tai jo besąlyginis reiklumas sau mus taip veikdavo. Ateidavome į darbą anksčiau – Žalys dirba, išeiname iš darbo gerokai vėliau – Žalys dirba“, – prisimina bendražygiai. Galybę neatlygintinų darbų darydavo miestui įmonių ir fabrikų vadovai: statydavo, valydavo... O kaip mokyklas šefuodavo! Daug žmonių intuityviai galėjo guostis: aš stengiuosi, bet ne veltui – pats Žalys mato, įvertina, supranta. Nors liaupsių iš jo pusės nebūdavo. Ir jam nepasilaižysi... Ne, ne! Tačiau tas jo rankos paspaudimas...
Žalys iš tiesų viską kiaurai matė pats ir apie žmones sprendė pats. Vertino sugebėjimus, atsakomybę ir dorumą. Vertino vadovus, menininkus, sportininkus. Net negausius to meto žurnalistus. Pagal sugebėjimus ir dorą. „Pas Žalį bet kas nedirbo“, – dar buvo ir toks įvertinimo matas. Iš kitos pusės – dirbti iš širdies ir tik dėl „darbo džiaugsmo“, ne dėl naudos kišenei, tuomet buvo „gyvenimo būdas“. Aplinkui buvo nusistovėjusi ir visiems suprantama tvarka. Gera, negera, bet visi žinojo, kaip tuo metu gyvenamas gyvenimas. Atėjo laikas šildyti – šildys. Iš gatvių reikia sniego kalnus vežti – išveš. Pajūris užpiltas mazutu – supuolėm, plikomis rankomis surinkta.
Kieno figūra dabar galėtų būti tokia iškili, kad prilygtų Žaliui? Sunku įsivaizduoti, nes sąlygos kitokios. Tačiau kur ta Žalio laikams prilygstanti irklininkų komanda? Irklininkai daužo viens kitą irklais. Kaip plaukti? Šiandien dirbti miesto vadovu reikia turėti daug daugiau sveikatos, nei sveikas būdamas Žalys turėjo. Gyvenimas dabar toks, kad ne tik mes, „nurašytoji karta“, bet daug jaunesni žmonės yra nebepajėgūs susigaudyti šiandieniniame chaose.
Net tada, kai liga jau smarkiai lenkė, jo vidinė stiprybė ąžuolu stovėjo. Santūrus, orus, atsiverdavo žmogiški šilti jausmai. Ir gerą žodį priimdavo su tyliu dėkingumu. Miesto vėjuose jis visada oš kaip žalias jaunas ąžuolas, kaip tas, kurį pats ir pasodino Lietuvininkų aikštėje. Kasmet jis vis gražiau žaliuoja, vis tvirtėja – tas žalias Žalio ąžuolas – kaip jo darbų atminimas.
Darbai
A. Žalys su bendražygiais Antrojo pasaulinio karo suniokotą Klaipėdą, pasmerktą likti tarybinio uosto sandėlių miestu, pavertė harmoningu pramonės ir lietuviškos kultūros centru.
Namas M.Mažvydo alėjoje, kur A.Žalys gyveno daugelį metųKlaipėdos senamiesčio prikėlimas, piliavietės grąžinimas miestui, Klaipėdos universiteto įsteigimas, Jūrų muziejaus ir delfinariumo įkūrimas, Liaudies opera, išaugusi į Muzikinį teatrą, Dramos teatro rekonstravimas, vaikų meno ir sporto mokyklos, Paveikslų galerija, Parodų rūmai, Mažosios Lietuvos istorijos, Laikrodžių, Kalvystės, Pilies muziejai, Vasaros koncertų estrada, didžiulės skulptorių dirbtuvės, karilionas, skulptūrų parkas, sporto salės, ligoninių miestelis, paminklai Kristijonui Donelaičiui, Herkui Mantui, Simonui Dachui, Martynui Mažvydui, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susivienijimui - visa tai susiję su Alfonsu Žaliu, su jo asmenine iniciatyva, rūpesčiu ir pastangomis. Daugelis lietuviškos kultūros įtvirtinimo darbų tarybiniais laikais buvo atliekami rizikuojant užimamomis pareigomis ir visa karjera, tačiau Alfonso Žalio patriotizmas, drąsa ir asmenybės kilnumas visados ėmė viršų.
Mokslininkų, sportininkų ir menininkų - architektų, dailininkų, muzikų, rašytojų - kvietimas į Klaipėdą, jų globa davė puikių rezultatų: mieste sėkmingai veikia Universitetas su specifiniais jūriniais fakultetais, gausu muziejų, parodų salių, skulptūrų, verda kūrybinis gyvenimas teatruose, šokių ir muzikos, sporto kolektyvuose.
Klaipėdai atidavęs visas jėgas, ją prikėlęs, sukultūrinęs, sulietuvinęs, Alfonsas Žalys ilgiems amžiams liks gyva Lietuvos legenda, kadangi gyvuoja ir plečiasi visas tas gėris, kurį pasėjo kilnioji jo siela, jo asmenybės sąžiningumas, atkaklumas, tvirtumas.
Sąžinės atsakomybę prieš žmones Klaipėdos miesto Garbės pilietis Alfonsas Žalys laikė ne mažesne už atsakomybę prieš Dievą. Tikriausiai todėl klaipėdiečiai A. Žalį prisimena su didžiule pagarba ir nuoširdžia meile.
Kad gautų pinigų Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijai, vykdomus darbus jis pavadino kapitaliniu remontu; Jūrų muziejaus delfinariumo įrengimas buvo pristatytas kaip papildomų baseinų statyba, namų valdybos dirbtuvėmis buvo pavadintos patalpos šalia Ledo maniežo, kuriose įrengti kompresoriai ledui gaminti.
Namas M.Mažvydo alėjoje, kur A.Žalys gyveno daugelį metųJis mylėjo Klaipėdą. Tai nėra tušti žodžiai. Kai buvo restauruojamas senamiestis, jis kiekvieną dieną eidavo ir žiūrėdavo kiekvieną detalę. Jam netrūko nei idėjų, nei energijos rūpinantis tokių svarbių objektų, kaip Klaipėdos piliavietė, Jono kalnelis ir kt., sutvarkymu. Tačiau dar didesnis jo nuopelnas - intelektualų, menininkų, mokslininkų priviliojimas į Klaipėdą. Jis suprato, kad miestas - ne pastatai, bet žmonės ir rūpinosi, kad Klaipėdoje būtų kuo daugiau inteligentijos.
Jis rūpinosi Klaipėda ir Lietuva negalvodamas apie save, savo saugumą. A. Žalys buvo labai plačių interesų ir tyros sąžinės žmogus. Jokie sprendimai, sukėlę abejonių dėl skaidrumo, jam vadovaujant nepraslysdavo. "Mano sąžinė dėl darbo Klaipėdoje rami. Manau, kad viską dariau, kad joje stiprėtų kultūra, švietimas, aukštasis mokslas - viskas, ko reikia lietuvybei Klaipėdoje stiprinti", - taip savo darbus reziumavo pats A. Žalys.
Atminimas
Paminklas A.Žaliui Klaipėdos universiteto miestelyje2009 metais universiteto miestelyje atidengtas paminklinis akmuo. Anot Klaipėdos universiteto rektoriaus Vlado Žulkaus, simboliška, kad šis akmuo pastatytas Klaipėdos universiteto miestelyje, šalia rektorato. „A.Žalio jėga ir balsas buvo svarūs Klaipėdoje įkuriant universitetą. Ši vieta bus tinkamiausia jam atminti“, – teigė rektorius.
A.Žalys rūpinosi, kad po karo stipriai suniokotame mieste atsirastų dailės, muzikos mokyklos. Anot amžininkų, Klaipėdos dramos teatras, piliavietė, Jūrų muziejus bei universitetas – viose šiose vietose juntama A.Žalio ranka. Jis rūpinosi net menkausiomis smulkmenomis, visada išklausydavo.
Prie namo M.Mažvydo alėjoje, kur jis gyveno daugelį metų, ritvirtinta memorialinė lenta. Prie Klaipėdos savivaldybės pastato įspausta A.Žalio bronzinė pėda.
