Prūsijos karalienė LuizėLuizė (Luise Auguste Wilhelmine Amalie, 1776 m. kovo 10 d. Hanoveryje – 1810 m.) – Prūsijos karalienė, Frydricho Vilhelmo III, valdžiusio Prūsiją 1776–1840 m., žmona. Už Prūsijos sosto įpėdinio ištekėjo 1793 m. gruodžio 24 d., būdama 16 metų.
Kai Napoleono kariuomenė buvo užėmusi didžiąją Prūsijos dalį, Klaipėda buvo likęs vienintelis laisvas miestas šiaurės rytuose, į kurį iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją karališkoji šeima atvyko 1807 m. sausį ir prabuvo čia iki 1808 m. sausio mėn. Klaipėda tapo laikina Prūsijos karalių rezidencija.
Tuometinė Klaipėda ir kultūrine prasme negalėjo daryti įspūdžio išsilavinusiai Luizei. Karalienei Klaipėda priminė tas dienas, kai ji su vyru 1802 m. birželį čia pasveikino Rusijos imperatorių Aleksandrą I. Karališkoji pora apsigyveno pirklio F. L. Konsencijaus name, kuriame vėliau įsikūrė miesto rotušė (dabar Klaipėdos administracija, Danės 17). Karališkoji pora prisidėjo prie miesto tvarkymo bei gražinimo, rūpinosi vargšais. Ji žavėjosi kraštovaizdžiu Olando kepurėje, Baltijos jūra, karalienė su vaikais mėgo vaikščioti po Tauralaukio dvaro apylinkes. Vėliau ten buvo pasodintas vadinamasis karalienės Luizės ąžuolas ir pastatytas paminklėlis.
Susitikimas su Napoleonu Tilzite, 1807-07-06 d.Klaipėdoje praleisti metai žymėjo ir reikšmingų reformų pradžią: čia buvo paskelbta apie valstiečių išvadavimą iš baudžiavos, vykdoma universitetų reforma. Karalienė Luizė rėmė Prūsijai reikalingas reformas, ji tapo populiari „Prūsų Lietuvoje“. Gatvės, mokyklos buvo vadinamos jos vardu. 1860 m. Klaipėdoje Aukštesnioji miestiečių mokykla buvo paskelbta gimnazija – Stadtische Gymnasium zu Memel – šiai mokyklai buvo suteiktas karalienės Luizės vardas, Giruliuose poilsio namai neturtingiems vaikams. Ir karališkajai šeimai išvykus iš Klaipėdos, nenutrūko jos ryšiai su buvusiais šeimininkais – F. L. Konsencijus padėkai gavo nutapytą karalienės Luizės portretą, kurio kopija vėliau kabojo daugelio klaipėdiečių namuose.
1999 m. liepos 30 d. Klaipėdoje ant pastato (Danės g.17) atidengtas bareljefas karalienei Luizei (aut. H. Hackė iš Berlyno).
Karalienė Luizė - "Prusijos žvaigždė"
Kelionė iš Karaliaučių į Memelį, 1807 m.1807-1808 m. Prūsijos karališkoji šeima apsigyveno nuošaliausiame Napoleono neužimtame Prūsijos mieste - Klaipėdoje, tapusiame laikinąja sostine, kurios plėtrą laimino ir karališkoji ranka. Čia paskelbtas Spalio ediktas apie baudžiavos panaikinimą Prūsijoje. 1808 m. lapkričio 19 d. išleisti Miesto nuostatai, pagal kuriuos pakeista miesto valdymo sistema, panaikinti varžymai apsigyventi mieste, išlaisvintas amatų verslas. Buvo įsteigta karo policija. 1807 m. gruodžio 7 d. karaliaus įsakymu pratęsta Liepų alėja, įrengti parapetai, taip pat gatvė išpilta smėliu. Ir dar daug karališkų darbų ir miestui mostų, kurie lėmė Klaipėdos miesto ekonominį ir dvasinį gyvenimą. Valdovų pora aplink save skleidė palaimą, jų darbai ir žygiai susilaukė ne tik miestiečių atgarsio. 
Kelionė į Memelį per Kuršių neriją, 1807 m.Savo gyvenimu ir darbais karalienė Luizė pasauliui primena, jog žmogaus dvasinė stiprybė ir aukšta moralė įveikia net Jo Didenybę Laiką. I. Kanto žodžiais tariant, „kai virš žmogaus - žvaigždėtas dangus ir moralės dėsniai jame, jis amžinas". Karalienei sukurti paminklai, primenantys jos didžią ir taurią asmenybę. Tauralaukyje jos atminimui buvo atidengtas paminklinis akmuo, mieste priešais Rotušę iškilo „Borusijos" paminklas... Liko ir Klaipėdoje rašyti karalienės Luizės laiškai, kuriuose atsiskleidžia jos mintys, jausmai, požiūris į istorines ir moralines vertybes...
Iš karalienės Luizės laiškų ... Apie žmogų ir valstybę
... Neteko dar švęsti gimtadienio liūdnesnėmis aplinkybėmis. Prūsijos didybė išblėso, Tavo tėvas didžiai nelaimingas dėl to vargo, kurį liaudžiai tenka iškęsti be jo kaltės, valstybė išdraskyta ir nuskurdusi. Daug, be galo daug kainuos jėgų, proto, valios, tvirtybės ir visokeriopo pasiaukojimo, kad galėtume atstatyti tai, ką sunaikino dešimt karo mėnesių. Argi neturėtų kiekvieno gero žmogaus krūtinėje pabusti natūralus noras sukaupti visas jėgas, kad pasitarnautų valstybei, ir jai pagelbėti?
Visi, kurie jaučiasi esą stiprūs, nukreipkite ir panaudokite savo jėgas kilniam tikslui, o tie, kurie gali savyje tų jėgų pasisemti, teugdo jas su visomis pastangomis ir stropumu. Tai — šventas pasiryžimas, kurio aš, žinoma, tikiuosi iš Tavęs, mielasis Fricai. Būdamas švelniu sūnumi, Tu dvigubai smarkiau stengsiesi, kad taptum tikrai geru, puikiu žmogumi ir paremtum darbais ir meile savo gerąjį tėvą, kai jam to prireiks, kad rodytum pavyzdį kitiems savo paklusnumu, nes tik griežtu paklusnumu galima pasiekti didingų laimėjimų. Jei pirmieji valstybės asmenys nusilenks griežto paklusnumo reikalavimui, kiti neturės teisės skųstis, ir taip Tu daug nuveiksi tėvynės ir karaliaus labui...
/ iš laiško sūnui kronprincui Friedrichui Vilhelmui; Memelis, 1807 m. spalio 16 d./
Gerasis Tėve!
...Žinoma, ateis ir geresni laikai - tai garantuoja tikėjimas tobuliausia būtybe. Pasaulyje geri žmonės sukuria gėrį. Todėl nemanau, kad imperatorius Napoleonas Bonapartas tvirtai ir saugiai sėdi savo spindinčiame soste. Tvirtumą, ramybę gali teikti tik tiesa ir teisingumas, o jis protingas tik, galima sakyti, politiškai ir nesivadovauja amžinaisiais įstatymais. O tik vienaip ar kitaip susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Taip jis teršia savo vyriausybę neteisingais poelgiais. Jis nėra nuoširdus sakydamas, jog veikia kilnaus reikalo ir žmonių labui. Jis ir jo neišmatuojamas garbės troškimas — visa tai rodo, jog galvoja tik apie save ir asmeninius interesus. Jis apakintas savo sėkmės ir mano galįs viską įveikti. Jis yra nesutramdomas, o kas nežino saiko, greit praranda pusiausvyrą ir krenta.
Aš tvirtai tikiu Dievu, taigi ir dorovinga pasaulio tvarka, kurios neįžvelgiu prievartos viešpatavime. Todėl viliuosi, kad dabarties blogą metą pakeis geresnis. To laukia, tikisi ir linki visi gerieji žmonės. Tik negalima leisti, kad mus suklaidintų dabartinių laikų ir jo didžiojo didvyrio šlovintojai. Akivaizdu, kad viskas, kas įvyko ir vyksta, nėra paskutinis kartas ir vien tik gėris, kaip kada nors bus ir liks, o tik kelio į geresnį tikslą skynimasis. Tačiau mus nuo šio tikslo skiria didžiulis nuotolis, kurio mes tikriausiai neįveiksime, o taip ir paliksime šį pasaulį. Tokia Dievo valia. Tebūnie viskam jo valia. Vis tik semiuosi paguodos, stiprybės, drąsos ir žvalumo iš vilties, glūdinčios giliai mano sieloje. Juk viskas pasaulyje laikina. Reikia veržtis tolyn. Tik pasirūpinkime, kad su kiekviena diena taptume vis brandesni ir geresni...
/iš laiško tėvui Karoliui II; Karaliaučius, 1808 m. balandžio mėn./
Kokie aktualūs ir šiandien, net ir po 200 metų, karalienės Luizės žodžiai. Juos - kaip politinį ir dvasinį memorandumą - tikrai būtų naudinga perskaityti dabartiniams šios valstybės ir miesto politikams, tarnautojams ir piliečiams.
