Miestas ir žmonės

... Argi neturėtų kiekvieno gero žmogaus krūtinėje pabusti natūralus noras sukaupti visas jėgas, kad pasitarnautų valstybei, ir jai pagelbėti?... Visi, kurie jaučiasi esą stiprūs, nukreipkite ir panaudokite savo jėgas kilniam tikslui, o tie, kurie gali savyje tų jėgų pasisemti, teugdo jas su visomis pastangomis ir stropumu... Jei pirmieji valstybės asmenys nusilenks griežto paklusnumo reikalavimui, kiti neturės teisės skųstis... Juk viskas pasaulyje laikina. Reikia veržtis tolyn. Tik pasirūpinkime, kad su kiekviena diena taptume vis brandesni ir geresni...

/iš karalienės Luizės laiškų/

Vyneris Julius Liudvikas

Tema: Miestas ir žmonės

Julius Liudvikas Vyneris gimė 1795 metų balandžio 1 dieną Gdanske. Tai istorinė ir iškili Klaipėdos krašto asmenybė, didis filantropas, visą savo gyvenimą didelį dėmesį ir pasiaukojimą skyręs Klaipėdos miesto bendruomenei.

J. L. Vyneris buvo Vokietijos žydas, emancipuotas modernus europietis, stambus verslininkas pirklys, prekiavęs sėklomis. Nors ir buvo žydas, tačiau nebuvo tas, vien tik skaitantis toras: jis domėjosi aplinkui gyvenančių tautų kultūra bei likimu, žydiškų pamaldų laikėsi tik formaliai – šeštadienį ar tik per didžiąsias šventes.

J. L. Vyneris Klaipėdoje susidūrė su daugybe sunkumų, kovodamas dėl miestiečio teisės. 1817 m. gegužės 5 d. miesto deputatai pareiškė: "Susirinkimas jokiu būdu negali ramiai žiūrėti, kaip žydai čia reikalauja miestiečių teisių. Susirinkimas rimčiausiai nusprendė palenkti į save net aukščiausią valdžią ir prašo garbingojo magistrato atmesti Vynerio miestiečio teisių suteikimo prašymą". Jie kreipėsi į valstybės kanclerį kunigaikštį Hardenbergą, kuris davė neigiamą atsakymą, ir nors 1818 m. vasario mėn. pats karalius asmeniniu įsaku įsakė priimti Vynerį į miestiečius, miesto deputatai liko "tvirtai įsitikinę, kad žydams suteikti miestiečio teises yra be galo kenksminga šiai vietovei". Ir vis dėlto 1818 m. liepos 2 d. Vyneris tapo miestiečiu. Vėliau miesto deputatų pozicija žydų miestiečių atžvilgiu pasikeitė. Vyneris pats tapo miesto deputatu, o 1833 metais – net magistrato nariu, taip pat ilgą laiką jis priklausė miesto prieglaudos kuratoriumui.

Pasirodžius knygai po Vynerio mirties "Memeler Dampfboote" apie Vynerį rašoma taip: "Vaikščiodavo visada elegantiškai apsirengęs, labai mylėjo damas, svečiavosi garsiose šeimose, valgė viešbutyje prie bendro pietų stalo, tiesa, tuo metu už 6 sidabro grašius kasdien, tuo tarpu dabar daugiau negu dvigubai tai kainuoja. Taip pat jis turėjo ne tik seną šeimininkę už 10 talerių per mėnesį, bet jo ištaigingų puotų metu turėdavo patarnauti itin graži dama" (kurios jis nepamiršo ir savo testamente). Jo butas buvo pas komercijos tarėją Masoną Turgaus g. 48-49.

Tikriausiai jis buvo keistuolis, tačiau jokiu būdu ne blogas, o garbingas, nuoširdus žmogus, kitaip jis nebūtų tapęs didžiausiu miesto labdariu, miesto, kuris jo nevertino. Ant jo antkapio užrašyta: "Jo atminimą gerbia draugai, laimina vargšai".

Nors J. L. Vyneris mėgdavo puotauti, tačiau svarbiausia kad jis visų atminime išliko ne kaip puotautojas, o kaip mecenatas, kuris paliko savo pėdsaką ne tik Klaipėdoje, bet tapo žinomas ir už Klaipėdos ribų. Per daugiau nei 150 metų iki šių dienų neatsirado nė vieno kito tokio žmogaus, ne tik norėjusio, bet ir galėjusio šitiek duoti miestui ir jo gyventojams.

J.L. Vynerio kapas Klaipėdos senujų kapinių komplekse (dab. Skulptūrų parke)Stebina dar vienas pirklio testamente nurodytas priesakas - po mirties jis kažkodėl pageidavo būti palaidotas ne tarp vietinių žydų, o bendrose miestiečių kapinėse, kur ilsisi įvairių tautybių žmonių palaikai. Vykdant paskutiniąją velionio valią, J.L. Vynerio kapą senosiose Klaipėdos kapinėse papuošė įspūdingas paminklas. Sovietmečiu kapinės buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus. Dabar čia įsikūręs Skulptūrų parkas.

Vandalams naikinant senąsiąs kapines, paminklą J.L.Vyneriui per stebuklą pavyko išgelbėti. Ilgą laiką jis saugotas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, o vėliau pastatytas vietinei žydų bendruomenei grąžintose kapinėse. Tik vėliau apsižiūrėta, jog taip paniekinta paskutinioji iškilaus labdario valia. Prieš kelerius metus klaida ištaisyta - paminklas perkeltas į Skulptūrų parką ir pastatytas ten, kur iš tikrųjų yra palaidotas J.L. Vyneris.

J. L. Vyneris, suprasdamas jog po mirties, kaip Šventasis Raštas rašo "dulke buvai – dulke ir liksi" ir jokių turtų su savimi po mirties nenusineši, visą savo turtą, t.y. daugiau kaip 300'000 talerių paliko miestui.

J. L. Vyneris, miręs 1862 m. vasario 24 dieną, testamente, kurį surašė 1855 m. birželio 16 d., iš savo 313'789 talerių palikimo, be didelių sumų savo broliams ir įvairių sumų privatiems asmenims, turtą paskyrė:

500 talerių užrašė miesto katalikų bažnyčiai;

500 talerių – žydų sinagogai su sąlyga, kad žydų bendruomenė nevers jo laidoti savo kapinėse;

2‘000 talerių puikiam antkapiui pastatyti ir 1500 talerių jo kapo miesto kapinėse priežiūrai visą laiką;

2‘000 talerių - jo vardu pavadintos Vynerio promenados priežiūrai ir gražinimui;

4‘000 talerių - Labdaros sąjungai neturtingų dorų tėvų vaikams aprengti ir mokyti;

2‘000 talerių - prieglaudai, kurios tikslas - padėti apleistiems elgetų ir nusikaltėlių vaikams, kad šie beglobiai, aprūpinus juos pastoge, rūbais, maistu ir viskuo, kas kūnui reikalinga, būtų išauklėti darbščiais, visuomenei naudingais amatininkais;

1‘000 talerių - 100 vargšų maitinimui kiekvienais metais balandžio 1 dieną;

28‘000 talerių - Nusigyvenusių pirklių prieglaudai, prižiūrint pirklių bendruomenės valdybai (8‘000 talerių namui, 20‘000 talerių išlaikymui);

134‘794 taleriai buvo skirti pagrindiniam palikimo paveldėtojui - pirkliui Friedrichui Wilhelmui Richteriui, kurie magistrato ir pirklių bendruomenės valdybos nuožiūra turėjo būti skirti labdaros tikslams;

45‘000 talerių - Mergaičių auklėjimo instituto įkūrimui ir išlaikymui;

10‘000 talerių - stipendijų fondui studijuojantiems menininkams arba technikams įkurti (4 stipendijos po 360 markių per metus);

6‘000 talerių - Miesto prieglaudos (Stadthospital) fondui padidinti, 4‘000 talerių - miesto prieglaudos pastatų remontui;

6‘000 talerių - Šv. Jono bažnyčios bokšto statybai;

5‘000 talerių - prieglaudos (Rettungsanstali) fondui padidinti;

6‘000 talerių - miesto ligoninės remontui.

50‘000 likusių talerių, iš kurių pusę paskyrė magistratui disponuoti kaip Vynerio palikimo fondą, kiti atiteko pirklių bendruomenei.

Siekiant pratęsti J. L. Vynerio tradicijas, skiriant labdarą, paramą, didelį dėmesį kultūrai, miesto bendruomenės poreikiams, 2004 m. balandžio mėnesį buvo įkurtas J. L. Vynerio labdaros ir paramos fondas, skirtas Klaipėdos krašto ir visos Vakarų Lietuvos bendruomenei. /parengta pagal www.vyneris.lt informaciją/

Reincke Johanas Vilhelmas

Tema: Miestas ir žmonės

Reincke, Johanas Vilhelmas (XVIII a. pab. - 1865) buvo pirklys ir alaus bravoro savininkas. Šios aludarių dinastijos pradininkas J. V. Reinkė 1784 m. Klaipėdoje įsteigė pirmąją pramoninę alaus daryklą. Jo sena giminė jau visą šimtmetį plukdė laivus po visą Baltiją. Jų giminės herbe puikavosi jūrinis erelis kaip narsios jūreivystės simbolis. Šis simbolis tebėra ir šiandieninės alaus daryklos “Švyturio” herbe.

J. V. Reinkė su broliu Frydrichu Vilhelmu buvo neabejingi miesto reikalams. 1859 m. pradėjus mieste grįsti šaligatvius granitinėmis plokštėmis, F. V. Reinkė rūpinosi gamyba ir klojimo darbais. J. V. Reinkė mirdamas paliko besirūpinančiai alkstančiais ir sergančiais Zudermano moterų draugijai 3000 talerių. Reinkių giminės šeimos kapas senosiose miesto kapinėse sovietmečiu buvo brutaliai sunaikintas.

Zybertas Fridrichas Vilhelmas

Tema: Miestas ir žmonės

Zybertas (Siebert) Fridrichas Vilhelmas (1833-1900) gimė 1833 05 05 Heisberge; spaustuvininkas, leidėjas. Nusipirkęs Šilokarčemoje (dabar Šilutė) spaustuvėlę pradėjo leidėjo darbą. 1865 m. Klaipėdoje nupirko “F. V. Horcho našlės”, 1866 m. - E. Vaikinio, 1872 m.- A.H.Štobės spaustuves ir tapo krašto poligrafijos pramonės šeimininkas. Sieberto įkurta spaustuvė veikė Klaipėdoje nuo 1865 iki 1944 metų. Po jo mirties spaustuvę perėmė sūnus HermannasWilhelmas, nuo 1922 m. įmonė priklausė akcinei bendrovei, į kurią įėjo ir Zybertų šeimos nariai. Įmonė turėjo spaustuvę, litografiją, knygrišyklą, knygyną.

Leidėjų pora Willy ir Helene Siebert, 1920 m.Zybertų įmonėje buvo leidžiami laikraščiai lietuvių ir vokiečių k., pirmasis laikraštis, leistas nuo 1867m. Klaipėdoje, buvo “ Memeler Zeitung” (“Klaipėdos laikraštis”). Spaustuvė nuo 1872 m. nupirko ir iki 1944 m. leido žymiausią leidinį - dienraštį “Memeler Dampfboot” (“Klaipėdos garlaivis”), spausdino kitus periodinius leidinius “Pakajaus balsą”, “Keleivį”, „Lietuviškas kalendras“. 1905-1940 m. čia ėjo “Lietuviška ceitunga”, Spaudos įmonėje buvo leidžiamos knygos, įvairūs smulkūs leidiniai lietuvių kalba., skirti M. Lietuvai. F. V. Siebertas ir jo vardu pavadinta įmonė iki 1919m. parengė gausų būrį poligrafininkų.

Bendrovės nuveiktus darbus temdo prieš karą skleista priešiška Lietuvai propaganda. Po II pasaulinio karo spaustuvės įkūrėjo vaikaitis F.V.Zybertas įmonę atkūrė Oldenburge (Vokietija), ten atnaujino “Memeler Dampfboot” leidimą.

Mirė FriedrichasVilhelmas Zybertas 1900-03-12 Klaipėdoje.

Aleksanderis Leopoldas

Tema: Miestas ir žmonės

Leopoldas Aleksanderis (1854-1922 m.) - Memelio pirklys, bankininkas, mecenatas - sėkmę susikūrė savomis rankomis. Kai apie 1880 m. komandiruotas vieno Karaliaučiaus banko jis įsitvirtino finansų versle, kiekvieno bendrasavininkio įneštas turtas siekė penkis šimtus markių. Zyberto ir Aleksandro bankas tapo ne tik stambiausiu Klaipėdoje, ypatingą dėmesį skyręs medienos sandoriams, bet ir atliko esminį vaidmenį kaip savarankiški medienos pirkliai.

XIX-XX amžių sandūroje Aleksandras praturtėjo taip, kad jo beveik nepalietė dideli nuostoliai, patirti dėl Tilžėje mediena prekiavusio giminaičio bankroto. Klaipėda Leopoldui Aleksanderiui turi būti dėkinga už Smiltynės įsisavinimo iniciatyvą. Iš tikrųjų tai buvo vyras, kuris ne tik ėjo koja kojon su laiku, bet jį ir gerokai pralenkė. Lygiai taip pat, kaip ir eidamas pasivaikščioti su žmona - visada keletą žingsnių į priekį. Jų popietiniai pasivaikščiojimai paprastai vedė link švyturio ar į plantaciją, o iš paskos riedėjo atgal namo vežusi karieta.

Tatoris Jonas: istorijos tyrinėtojas ir menininkas

Tema: Miestas ir žmonės

Tatoris_Jonas Jonas Tatoris

Jonas Tatoris (1925 m. birželio 17 d. Medeikiuose, Biržų raj. – 2004 m. kovo 6 d.) – Lietuvos menotyrininkas, architektūros istorikas.

Jonas Tatoris – unikalaus likimo žmogus. Jis gimė 1925 m. birželio 17 d. Medeikių kaime, Biržų rajone. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją, vėliau – kūno kultūros mokytojų kursus Kaune. 1945 m. įstojo į Vilniaus dailės instituto Architektūros fakultetą. Už dalyvavimą antisovietinio pogrindžio veikloje 1946 m. J.Tatoris buvo nuteistas ilgiems lagerio bei tremties metams Komijos ir Kazachijos lageriuose.

Grįžęs į Lietuvą dirbo mokytoju, statybininku, skulptorium. Nuo 1958 m. apsigyveno Klaipėdoje, kur dirbo iki mirties. 1971 m. Vilniaus dailės institute baigė menotyrininko specialybės studijas. Jis įkūrė ir vadovavo Paveikslų galerijai, dirbo istoriku menotyrininku Paminklų restauravimo projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje, dėstė Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Atgavus nepriklausomybę, buvo išrinktas pirmosios kadencijos Klaipėdos miesto tarybos deputatu.

J. Tatoris daug nuveikė uostamiesčio architektūros paveldo bei istorijos tyrinėjimuose, sukaupė vertingą istorinės medžiagos archyvą. Parašė unikalią monografiją „Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų“ (1994), paskelbė mokslinių istorinių straipsnių, buvo vienas iš „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ autorių. Už mokslinę ir pedagoginė veiklą J. Tatoriui suteikti humanitarinių mokslų daktaro, docento vardai.

Kaip teoretikas J.Tatoris žinojo, ką daro ir kaip daro. Jis į viską „žiūrėjo iš atstumo”. Buvo labai reiklus ne tik kitiems, bet ir pats sau. Tai buvo išskirtinė asmenybė, ir šiandien mus tebemokanti išminties, tolerancijos, tiesos. Išmintingas, ramus, teisus ir teisingas žmogus, labai gabus žmogus. Produktyvus mokslininkas ir profesionalus menininkas – akvarelininkas.

Nuo 1976 m. jis buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys, surengė keletą personalinių akvarelės parodų. 2003 m. savo didžiulį mokslinį archyvą, biblioteką, tapybos darbus perdavė Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Už mokslinę veiklą tyrinėjant Klaipėdos architektūrinį bei istorinį paveldą 2002 m. J. Tatoriui suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas. Jonas Tatoris yra palaidotas Lėbartų kapinėse.