Teatro aikštė XX a. pradžiojeXX a. pradžioje magistratas svarstė, kaip geriau panaudoti Teatro aikštę. Nutarta aikštės viduryje statyti fontaną ir aplink jį įrengti trikampį skverelį. Fontanas 1912 m. buvo pastatytas, o skverelio atsisakyta.
1912 m. Teatro aikštėje įrengtas fontanas buvo skirtas Klaipėdoje gimusio poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, poeto Simono Dacho (1605-1659 m.) atminimui. Skulptūra vaizduojanti jaunutę basą mergaitę – vieną iš poeto apdainuotų herojų. Simono Dacho fontanas buvo pastatytas iš visuomenės lėšų. Paminklui dosniai aukojo ir Klaipėdos krašto lietuviai. Tai buvo pirmas humanitarinio turinio memorialinis statinys šiame krašte.
"Taravos Anikė" Libauerplatz (dab. Lietuvininkų a.), 1939 m. „Taravos Anikės” meilės daina dainuojama ne tik Vokietijoje, bet ir Šveicarijoje,Austrijoje, o Miuncheno rotušės varpai dar ir šiandien skambina šią melodiją.
Manoma, kad 1939 m. paminklas iš Teatro aikštės buvo pašalintas, galbūt ruošiant vietą A. Hitlerio paminklui. Kurį laiką Taravos Anikės skulptūra stovėjo paremta prie Lietuvininkų aikštės, šį faktą patvirtina Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje Arbeitsgemeinschaft der Memelandkreise (AdM) archyve rasta nuotrauka. Karo metais paminklas dingo.
Skulptūros atstatymas
Skulptūra "Taravos Anikė"1990–ųjų kovo 22–ąją, Vokietijoje mirė Heinzas Radziwillas (Haincas Radzivilas), kurio paskutine valia per laidotuves skambėjo daina apie Taravos Anikę (Aennchen von Tharau). Klaipėdos garbės pilietis mirė vos po 4-rių mėnesių, kai 1989–ųjų lapkričio 18–ąją buvo iškilmingai atidengta jo pastangomis iš naujo grąžinta į Teatro aikštę Klaipėdoje Antrojo pasaulinio karo metu dingusi poetiškos meilės įkvėpta Taravos Anikės skulptūra.
Heinzo Radziwillo iš Ofenbacho turistinis apsilankymas Klaipėdoje 1988–ųjų gegužę ir susitikimas su žurnalistu Antanu Stanevičiumi tapo lemtingu „apreiškimu” miestui, kurį galiausiai vainikavo laimingo talismano sugrąžinimas Klaipėdai. Radvilų pavardę paveldėję Heinzo tėvai prieškariu gyveno Ragainėje ir Tilžėje, o namie kalbėjo lietuviškai. Karas pakeitė daugybės žmonių, miestų ir valstybių likimus. Tačiau meilė grožiui ir ilgesys gimtinei turi neįtikėtinų galių įveikti neįmanomus sunkumus.
Pasak A.Stanevičiaus, „paminklo Simonui Dachau su Taravos Anikės skulptūros atstatymą lydėjo ištisa virtinė laimingiausių sutapimų. Pirma, Lietuvoje jau buvo bepradedantys sklandyti laisvės vėjai, be kurių dvelksmo niekas nebūtų išdrįsęs tokio rizikingo klausimo kelti į viešumą – tiesiai šviesiai parašyti žmogaus iš Vakarų pasiūlymą vieninteliame miesto laikraštyje klausiant skaitytojų nuomonės. Antra, H.Radziwillas atsirado ne tik politiškai bei kultūriškai palankiu metu, bet ir asmeniškai tinkamu laiku, kol rūpintis paminklo atstatymu jam leido sveikata. Atstatė paminklą ir numirė, – taip trumpai pasakytina apie šio labai įdomaus žmogaus gyvenimo pabaigą“.
"Anikė" matė ir tai...Kitas lemtingas „sutapimas”, kad į H.Radziwillo įkurtos „Taravos Anikės” draugijos veiklą įsijungė Nidoje gimusi ir dabar Maince gyvenanti menotyrininkė Maja Mollenhauer–Ehlermann. Išaiškėjo, kad jos senelio Hermano Blodės namuose buvo įsikūrusi Nidos menininkų kolonija, pas juos gyveno Thomas Mannas, kuriam Majos tėvas padėjo išsirinkti vietą vilai. Būtent ponia Maja pagal keletą pačios rastų neryškių nuotraukų išsiaiškino Anikės skulptūros autorių Alfredą Kuennę. Deja, jau mirusį Berlyne 1942–aisiais.
Menotyrininkės įspūdingas atkaklumas žūtbūt surasti skulptūros projekto medžiagą, originalų modelį ar kopiją, pagal kurią galima būtų atkurti skulptūrą. Ir vėl „sutapimas“ – į vokiečių spaudoje paskelbtą paiešką atsiliepė moteris, kadaise gyvenusi Tarau miestelyje ir jau po karo Vokietijoje atsitiktinai nusipirkusi sendaikčių turguje Taravos Anikės skulptūrėlę. Tai buvo originali kopija! Vėliau atsiliepė ir jau mirusio skulptoriaus A.Kuennės giminaičiai Vokietijoje, išsaugoję dar vieną Anikės originalą.
Taravos Anikė
Vis dėlto neužtenka rasti originalų modelį, daug svarbiau atkurti lygiavertę skulptūrą ir ją kokybiškai išlieti bronzoje. Draugija šią sudėtingą užduotį patikėjo puikiam skulptūrų restauruotojui Haraldui Haackei, kuris dirbo daugelyje Vokietijos pilių.
Galiausiai – tiesiog neįtikėtinas „sutapimas“. Išaiškėjo ir „Taravos Anikės” skulptūros kūrėjo Alfredo Kuennės „pozuotoja”. Kai trylikametė kėlėsi keltu iš Smiltynės į mokyklą Klaipėdą, pamatęs mergaitę su ilga kasa skulptorius popieriuje įamžino jos portretą. Ir tik 1912–aisiais per paminklo atidengimą Anikės „pozuotoją” atpažino saviškiai: „Čia gi mūsų Gerda!” Gerda Šyvek–Koch gimė Smiltynėje ir užaugo kopų apželdintojo šeimoje. 1990–aisiais poniai Gerdai buvo 93–eji ir gyveno ji prie Oldenburgo. Ši nuostabi istorija taip pat paaiškėjo tik draugijos nariams pradėjus aktyvią istorinės medžiagos paiešką.
Poeto meilė Anikei
Šią XVII amžių siekiančią meilės istoriją verta prisiminti išblėsusio romantizmo ir desperatiškų kūrybiškumo paieškų laikais. Apie anksti mirusio kunigo iš Taravos gražiąją dukrą Anikę, kuri septyniolikos ištekėjo už vieno lietuvių raštijos pradininkų kunigo Johano Partacijaus. Beje, italo iš Silezijos... Kaip tik į šias jungtuves Karaliaučiaus Katedroje buvo pakviestas jau pagarsėjęs poetas ir būsimas Karaliaučiaus universiteto profesorius Simonas Dachau, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjęs Anikę. O ši (ne)laiminga meilė buvo įamžinta jo eilėraštyje „Taravos Anikė” (1636/1637), kuris paplito ir vėliau išgarsėjo kaip daina. Anikė mirė 70–ies, po vyro Johano mirties ištekėjusi dar du kartus, į vyro parapiją atkeltų kunigų žmona. Deja, ne Simono Dachau...
Legendinis eilėraštis ir daina šlovina poeto meilę Anikei jau beveik 400 metų. Heinzas Radziwillas savo interviu 1988–ųjų gegužės 25–ąją A.Stanevičiui pasakojo girdėjęs šią dainą Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje.
2003–ųjų gruodžio 31–ąją, praėjus lygiai 70 metų, Klaipėdos muzikiniame teatre buvo pirmą kartą pastatyta 1933–iaisiais trijų vokiečių autorių sukurta operetė „Taravos Anikė”. Beje, ji atskleidžia dar vieną istoriją iš legendinės Anikės gyvenimo. Miesto talismanai yra tylūs, tačiau dosniai skleidžia laimės ir sėkmės galią.
