XIX a. viduryje iškastas Vilhelmo kanalas dar labiau prisidėjo prie vietovės kūrimosi. Miško medžiagos uosto sujungimas su Minijos upe, o per ją su Nemunu, pradėjo medienos tiekimą į dabartinio Žvejybos uosto apylinkes. Tai davė pradžią lentpjūvių atsiradimui, taip pat amatininkų ir darbininkų atvykimui.
Didėjant teritorijos reikšmei, XX a. pradžioje iš Klaipėdos į Smeltės rajoną buvo nutiesta geležinkelio linija, o į Žvejybos uosto teritoriją – tuo metu Klaipėdoje veikusio tramvajaus linija. Tai dar labiau sustiprino glaudžius Klaipėdos ir augančios Smeltės ryšius, kurie 1918 m. baigėsi rajono prijungimu prie miesto.
1945 m. birželio 15 d. Liaudies komisarų Tarybos nutarimu Klaipėdoje įkurtas Jūrų žvejybos uostas. Pastačius modernų Klaipėdos žvejybos uostą, o jo apylinkėse išdygus daugiaaukščiams gyvenamiesiems namams, išskirtas Žvejybos uosto gyvenamasis rajonas. Geriausiais metais Klaipėdos žvejybos uostas buvo vienas didžiausių Baltijos jūroje. Jame dirbo įvairių laivynų laivai, bei apie 15 tūkstančių žmonių. Rajone buvo įsteigtos mokyklos, darželiai, parduotuvės, barai, vaistinė, poliklinika ir ligoninė, pašto skyrius.
Mūsų šalies jūrinio laivyno nykimą ar sunaikinimą puikiausiai iliustruoja 1991 metų rugsėjo mėnesį įkurtos Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ istorija. Taip atkūrus Nepriklausomybę pervadintas gamybinis susivienijimas „Litrybprom“, kurį sudarė tralerių, okeaninis ir refrižeratorių laivynai. „Jūra“ turėjo 21 mažąjį, 52 vidutinius ir 46 didžiuosius tralerius, penkias plaukiojančias bazes ir keturis refrižeratorius. Dar 1990 metais „Litrybprom“ dirbo 10,7 tūkstančiai žmonių.
Nesugebėjusi prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų ir padedama įvairiausio plauko politikų, valdininkų, verslininkų bei nusikaltėlių, viena iš stambiausiųjų Lietuvos įmonių 2001 ьуефшы žlugo.
Dabar šioje vietoje veikia 1995 m. įkurta laivų krovos kompanija „Klaipėdos Smeltė“. 2013 m. pradėtos investicijos ir modernizacija į moderniausio Baltijos jūros regione tarptautinio konteinerių paskirstymo centrą.