Laivininkystės klestėjimas XIX a.

Klaipėda pasižymėjo klestinčia burine laivininkyste ir vėjo varomų lentpjūvių gausa. Miesto laivybos įmonėms priklausė daugiau kaip 150 laivų, o Dangės upės krantinėse neretai vos tilpo prišvartuoti laivai, kurių dauguma buvo pastatyti Klaipėdoje. Veikė ir keletas laivų statyklų, iš kurių pirmavo meistro Piepero statykla. Jis pirklių buvo ypač pagerbtas, kai nuo štapelių nuleido savo šimtąjį laivą.

Tuomet dar nebuvo tų milžiniškų plaukiojančių dėžių, kurios į savo pilvą sutalpintų ištisus grūdų ar medienos sandėlius. Laivai buvo pastatyti vien iš medžio su mediniais špantais, nenaudojant geležies, todėl jų ilgis ir plotis buvo atitinkamai riboti. Vis dėlto tvirtai suleistos ąžuolinės lentos turėjo tokį privalumą, kad, atsitrenkus į kliūtį, lengvai nelūžo, nes pasižymėjo elastiškumu.

Jauni Klaipėdos pirkliai mokslų sėmėsi Londone. Jauni anglai savo ruožtu gilinti žinių buvo siunčiami į Klaipėdą. Visais laikais Klaipėdoje gyvenantys anglai — konsulai, pasiturintys pirkliai ar smulkūs kontoros padėjėjai — sudarė geriausią kompaniją, kuri niekada nesišlaistė smuklėse ar lankėsi abejotinos reputacijos namuose. Kiekvienas jautėsi įpareigotas deramai atstovauti džentelmeniškumu garsėjančiai nacijai.

Kadangi laivai daugiausia plaukiojo tarp Klaipėdos ir Anglijos uostų, klaipėdiečiai dažnai nukakdavo į Londoną ar Hulj nei į Berlyną, nes Tilžės—Įsručio geležinkelio linija buvo nutiesta jau vėlesniais laikais.

Klaipėdos laivininkystės bendrovių ir laivų maklerių kontoros buvo įsikūrusios miesto centre, į šiaurę nuo Dangės. Didžiausia laivininkystės firma.buvo „A. H. Schwe-dersky Nachf, kuriai priklausė gražus namas Aleksandro gatvėje. Ji turėjo keletą laivų — iki 4 000 tonų talpos ir, be kita ko, vertėsi kalkakmenių įvežimu, kurie Klaipėdoje iš jūrinių laivų buvo perkraunami į vidaus vandenų laivus ir nuosavais vilkikais bei baržomis gabenami į Tilžės kalkių degyklą ir tenykštį celiuliozės fabriką. Vienas iš firmos savininkų konsulas Janas tais laikais garsėjo kaip itin veiklus versli­ninkas. Jis nupirko netoli Klaipėdos ant seklumos užplaukusį ir ties kapitono tilteliu perlūžusį garlaivį, iškrovė laivo priekinės dalies krovinį, sutaisė laivagalį ir nuplukdė savo laimikį į Dancigą, kur buvo pastatytas naujas pirmagalis. Taip gimė didysis 4 000 tonų talpos garlaivis „Memel", daugelį metų plaukiojęs su šios laivininkystės bendrovės vėliava. Janas laivų statyba užsiėmė asmeninių pomėgių skatinamas. Nedidelėje nuosavoje laivų statykloje savo reikmėms pasistatė motorines jachtas „Edith" ir „Edith II".

Kita Klaipėdos laivininkystės bendrovė „Eduard Krause" tuomet teturėjo 2 jūrinius garlaivius ir uosto vilkiką, tačiau vertinama kaip laivų maklerių ir krovinių siuntėjų firma. Jos savininkas konsulas Smėlingas buvo vienas iš labiausiai gerbiamų miesto piliečių.

Laivu statykla Klaipeda 1865Laivų statykla Memelyje, 1865 m.Keletas anglimi prekiauj ančių firmų papildė laivininkyste suinteresuotų verslo žmonių sąrašą. Savaime suprantama, čia netrūko ir laivus įranga bei proviantu aprūpinančių prekeivių, kuriems Klaipėdoje atstovavo Vilio Valkerio firma. Krautuvės galiniame kambarėlyje — pašvęstieji jį vadino „švino kamera" — apsiperkantys kapitonai sėdėdavo po kaizerio ir kaizerienės portretais, mėgaudamiesi portveinu ir anglišku porteriu, kol juos kas nors pasiimdavo.

Visos šios bendrovės ir firmos, nepastebimos išorinio stebėtojo žvilgsniui, daugiau kaip šimtmetį formavo miesto vaizdą ir jo charakterį. Be abejonės, jų būtume priskaičiavę ir daugiau, jeigu tik keletas Klaipėdos laivininkystės bendrovių nebūtų pražiopsojusios to momento, kai burlaivius keitė garlaiviai, ir spėjusios laiku prisitaikyti prie pakitusių laivybos sąlygų. Deja, jos krito nelygioje konkurencinėje kovoje. Tačiau jūrinio miesto gilios tradicijos išliko, ir kai du klaipėdiečiai kalbėdavosi apie trečiąjį, dažniausiai konsta­tuodavo: „Kas gi kitas jis buvo, jei ne kapitonas!"

Spausdinti